Premjera ir ispaniškas aidas

Dažnai būna, kad muzikos kūrinys dėl vienokių ar kitokių priežasčių ilgai laukia atlikimo, o kai tai įvyksta, personifikuojant sakoma – „gimė kūrinys“. Kaip žmogus. Ir, matyt, nuo „krikštatėvių“ – atlikėjų – priklauso, ar gimė po laiminga žvaigžde. Čia išryškėja dar viena graži linija: kai kūrinio imasi talentingi ir entuziastingi, lietuvių muziką mylintys atlikėjai, būkime tikri – kūrinys įvyks ir gyvuos! Tokias mintis kėlė sausio 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykęs koncertas, kuriame pagaliau buvo atliktas kompozitoriaus Arvydo Malcio Koncertas smuikui ir styginių orkestrui, gimęs 2019 m., pasak autoriaus, Lietuvos nacionalinės filharmonijos užsakymu, šnekučiuojant su filharmonijos direktore Rūta Prusevičiene ir Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovu smuikininku Sergejumi Krylovu. Dėl pandemijos atidėliotas net kelis kartus, smuiko koncertas atsidūrė ryškios lietuviškos muzikos „krikštamotės“ Rūtos Lipinaitytės ir Nacionalinio simfoninio orkestro styginių grupės rankose. Pirmiausia ir norisi jį aptarti.  

Iškart pasimatė, o tiksliau – pasigirdo, pirmą kartą klausantis kūrinio, kad autorius yra iš tų „nepataisomų“ romantikų, kuriems šiame moderniame pasaulyje pirmiausia rūpi ne technologinės kūrybos gudrybės, o muzikinė komunikacija, nuoširdus žmogiškas ryšys su klausytoju, atpažįstamos emocijos, pasakojimas. Prisiminusi kompozitoriaus žodžius, kad kūrinį inspiravo pavasarį parskrendantys paukščiai, pradžioje išties išgirdau tarsi iš tolo ataidintį paukščių čiulbesį, kol pamažu pirmoje dalyje („Pastoralinė“) atsivėrė dar platesnės erdvės, užpildomos solistės „kalbėjimu“, styginių linijų pynėmis, vyraujant lengvai mirgančioms arpeggio figūracijoms. Nuo tyliausio garso išsiliejus efektingai kulminacinei bangai, pereita į centrinę kūrinio dalį – lyrišką „Meditacinę“. Čia, tai iškildama, tai vėl panirdama į styginių faktūrą, kartais lydima gitariško pizzicato akompanimento, solistė R. Lipinaitytė surado labai tinkamų spalvų – jos melodinga partija skambėjo itin sodriai, nepaprastai emociškai paveikiai, gražiai koreliuodama su visu įsijautusiu styginių orkestru, ypač violončelėmis.   

Finalinė dalis „Solo–tutti“ išniro vėlgi iš ryškios dinaminės bangos. Dabar jau dominavo glissando, mirgėjo daugybė įvairių kitų štrichų, atrodė, visus pagavo greitas tempas ir solistės bei orkestro lenktyniavimo azartas. Aštresnį scherzo charakterį, su kontrabosų kirčiais lyg botagais, nuramino iš vidurinės dalies grįžusi lyrika, kol vėl įsiplieskė azartiškas, plačios erdvės efektą pasiekęs „šokis“. Galbūt skrydis? Įpintas smuiko solo epizodas, primenantis solisto kadenciją, trijų dalių koncerto struktūra tik patvirtino autoriaus ištikimybę klasikinei formai, romantiniam turiniui, o panaudoti atpažįstami ir neatpažįstami praeities ir dabarties muzikos atgarsiai – ir postmodernistiniam braižui. Kita vertus, kilo minčių, ar kūrinys nesiprašo kompaktiškesnės formos ir stangresnio muzikinės medžiagos suvaldymo. Galbūt ir taip, ypač pernelyg išplėtotos antros dalies sąskaita, tačiau jos užburianti lyrika taip panardina į nenusakomą meditacinę būseną, kad nesinori iš jos ištrūkti. O tai neabejotina šio, o ir apskritai šiuolaikinio kūrinio, stiprybė, pritraukianti dabarties muzikos bijantį klausytoją.

Neįsivaizduoju, ar šį koncertą smuikui gali kas nors pagriežti geriau nei R. Lipinaitytė, visuomet labai taikliai ir ryškiai perteikianti atliekamos muzikos stilistiką ir emociją. A. Malcio kūrinius atlikėjai dažnai įtraukia į savo repertuarą, jie skamba ne tik Lietuvos, bet ir užsienio scenose, tad nenustebčiau, jei ateity išgirsime ir kitų šio smuiko koncerto interpretacijų. Beje, smuiko koncertas spėtas įrašyti ir skamba Filharmonjos skaitmeninėje koncertų salėje, atliekamas R. Lipinaitytės ir Lietuvos kamerinio orkestro, diriguojant Vilmantui Kaliūnui. Sveikinu autorių!

Turiu prisipažinti, kad pirma vakaro dalis nustebino. Jau aptartas A. Malcio kūrinys suskambo po koncertą pradėjusios Ramūno Motiekaičio kompozicijos „Vabzdžių žingsniai“ (festivalio „Gaida“ užsakymu parašyto opuso premjera įvyko 2011 m., atliko Valstybinis simfoninis orkestras). Labai džiugu, kad po dešimtmečio vėl atgaivintas toks unikalus kūrinys, kuris dabar jau įsirašė ir į Nacionalinio simfoninio orkestro ir jo meno vadovo bei dirigento Modesto Pitrėno repertuarą. Bet nustebino kitkas: programoje buvo sugretintos itin kontrastingos kūrybos koncepcijos – ryškiai koncertiška, atlikėjo meistriškumo reikalaujanti A. Malcio muzika ir kardinaliai priešinga R. Motiekaičio, kuris, anot muzikologės Eglės Grigaliūnaitės, „kategoriškai neigdamas koncertiškumą, eina muzikinių procesų redukavimo keliu, (...) išpažindamas rytietišku minimalizmu dvelkiančią estetiką“. O kompozitoriaus žodžiais, „tam gali padėti tyla, kaip didžiausią krūvį turinti potencija“. Reikšmingais tylos akcentais inkrustuoti ir „Vabzdžių žingsniai“ simfoniniam orkestrui.

R. Motiekaičio opusas išties vietomis priminė„dūzgiantį“ orkestrą, o pro gana statišką ir ramios dinamikos garsyną vis prasiskverbdavo aštrus, geliantis, įsismelkiantis garsas – lyg vabzdžio gėlimas. Bendrą akustinį debesį gražiai paspalvino perkusija, raibuliuojanti įvairių tembrų ir skaidrumo – nuo duslių būgnų iki krištolinių varpelių – garsais. Žinoma, formą valdė konceptualiosios pauzės, nuolat sustabdančios kiekvieną, jau, atrodytų, besiskleidžiantį epizodą. Įdomi ir nė trupučio per dešimtmetį nepasenusi kompozicija, kurią Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas M. Pitrėno, atliko susikaupęs ir įsigilinęs. Nors šis nedidelės apimties kūrinys – gana kietas riešutėlis. Suvesti „trūkinėjančią“ medžiagą į bendrą visumą tikrai nelengva, tad belieka dirigentą ir orkestrą pasveikinti su šiomis sėkmingomis pastangomis ir kūrinio prikėlimu.

Antra vakaro dalis buvo skirta prancūzų muzikai. Skambėjo impresionisto Claude’o Debussy simfoninis triptikas „Paveikslai orkestrui“ ir romantiko Emmanuelio Chabrier „Ispanija. Rapsodija orkestrui“. Beje, pasak M. Pitrėno, dvi iš trijų Debussy triptiko dalių („Pavasario rateliai“ ir „Žigos“) Lietuvoje buvo atliekamos pirmą kartą! Sudėtingoje, ilgoje impresionistinėje drobėje labai meistriškai atskleidžiamas tiek viso didingo simfoninio orkestro, tiek soluojančių tembrų skambesio grožis, vis kitų instrumentų grupių dominavimas. Gausus, vos scenoje sutilpęs Nacionalinis simfoninis orkestras visa tai sėkmingai pademonstravo, ypač pasistengė pučiamieji (obojai, klarnetai, valtornos, trombonai), kuriems partitūroje skirtas labai svarbus vaidmuo. Ne veltui po paskutinių akordų, gausių aplodismentų lydimi, dirigento buvo „pakelti“ pasirodyti daugiausia pučiamųjų muzikantai. Kita vertus, jei tai ne akustikos kliuvinys, tai bent jau man norėjosi labiau rafinuotų štrichų, taip pat iš visų gražių detalių darniau sudėto visumos paveikslo.

Debussy kompozicijos dalis sukeitęs vietomis ir triptiko pabaigai pasirinkęs įspūdingą „Iberiją“, M. Pitrėnas gražiai sujungė programoje atsiradusią ispanišką giją ir koncertą užbaigė temperamentinga Emmanuelio Chabrier fantazija „Ispanija. Rapsodija orkestrui“ – bene žinomiausia iš visos kompozitoriaus kūrybos. Orkestras ir dirigentas akivaizdžiai atsipalaidavo ir tarsi karšto ispaniško vėjo gūsis, vieningu darniu kvėpavimu, atrodė, atvėrė visas duris ir langus mėgautis saulėtu, šventišku koloritu, lauke įsismarkaujant pūgai. Puikus pabaigos akcentas!