In memoriam muzikologui Algimantui Jonui Puišiui

Neramų pasaulį po sunkios ligos paliko muzikologas Jonas Algimantas Puišys. Atgulė Saltoniškių kalnelyje greta mamos ir brolio.

Daug košės kartu kabliuota. Buvo romus, inteligentiškas, klausantis ir išgirstantis. Toks tylus ir nesusireikšminantis, kad šiandien apie ilgai gyvenusį muzikologą net sunku rasti duomenų. Užtat darbais jo gyvenimas labai reikšmingas.

Į Klaipėdos muzikos technikumą mokytis chorinio dirigavimo A. Puišys atvažiavo iš Suvalkijos. Manau, kad mokytoja mama, mėtydama pėdas ir saugodama du sūnus nuo į Sibirą ištremto jų tėvo lemties, Algimanto gimimo dokumentuose užrašė: gimė Marijampolėje. O atsiminimuose – gimtoji Višakio Rūda, „stebuklingas“ šaltinis, upelis ir apylinkės, teikusios Lietuvai žemės turtus – rūdą. O Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) A. Puišys rado puikų pedagogą, teoretiką Vytautą Venckų, kuris pokalbiais apie muziką sužadino ir Algimanto švietėjišką aistrą.

Gyvenimas prabėgo Lietuvos valstybinėje filharmonijoje (dabar Nacionalinė filharmonija). A. Puišys mažai rašė, nors sunkiai įskaitoma rašysena palikta įdomių samprotavimų apie gyvenamąją epochą. Turėtų būti įdomūs ir rimuota eilute užrašyti pamąstymai. Savimi nepasitikėjo. Jorio Vaivoro pavarde išleido žaismingą knygelę vaikaičiams „Labai labas, nelabai sudie...“. Ruošėsi skelbti ir kitą rankraštį. Nespėjo...

Daug bendravo su įvairaus amžiaus vaikais, pedagogais. Per mėnesį vis skirtingame Lietuvos kampelyje – 15 ar 30 pašnekesių apie muziką. Ruošdavosi labai atsakingai. Buvo dėmesingas programą rengiantiems solistams, išgyveno dėl mažųjų klausytojų, kartais ir mokytojų nedėmesingumo, salės šurmulio. Iš prigimties nebūdamas oratorius, repetuodavo kruopščiai apgalvotą, sukonstruotą, dažnai ir pasirašytą tekstą. Išryškindavo emocines potekstes, sureikšmindavo pauzes. Jauniausių klausytojų dėmesį nukreipdavo link muzikinės kalbos raiškos. Pakeliui spalvingai pristatydavo kompozitorius, muzikos žanrus, instrumentus, atlikėjus. Per gastroles lankydavosi miestelių bibliotekose, domėjosi vietiniais muzikantais. Yra užrašęs dešimtis autentiškų liaudies dainų.

Filharmonijos solistai, dainininkai ir instrumentininkai, daugelį dešimtmečių kartu po Lietuvą keliavusį muzikologą Algimantą Puišį prisimins pagarbiai, o klausytojai bus dėkingi žmogui, skleidusiam gerąją žinią apie muzikos meną. Ramybės Jam po Lietuvos dangum...