Trisdešimt trečiojo gimtadienio triumfas

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius kolektyvo gimtadienį pirmąsyk šventė Nacionalinėje filharmonijoje. Savo namų šiuo metu neturintis orkestras dabar repetuoja Lenkų kultūros namuose, koncertuoja Valdovų rūmuose, rengia koncertus kituose Lietuvos miestuose. Norisi pasidžiaugti, kad filharmonijos vadovybė suprato šio, iš tiesų neeilinio, koncerto svarbą ir suteikė galimybę sausio 21 d. surengti jį savo patalpose. Dar maloniau, kad tai bus ne vienintelis šį pusmetį koncertas šioje salėje. Numatyti dar trys!  

Valstybinis simfoninis orkestras kasmetiniais gimtadienio koncertais išsiskiria iš visų Lietuvos meno, ne tik muzikos, kolektyvų. Svarbiausia, kasmet jiems parengiama ypatinga programa: pirmąsyk skambantis opusas, išskirtinis solistas ar dar koks nors originalus sumanymas. Šis, 33-iasis, gimtadienis įsimins dėl dviejų naujų orkestro repertuaro veikalų ir solisto pianisto Luko Geniušo.

Koncertas pradėtas Piotro Čaikovskio Antruoju koncertu fortepijonui ir orkestrui G-dur, op. 44. Tai ypač sudėtingas pianistiniu ir muzikiniu požiūriu kūrinys, kurio imasi tik meninę brandą ir aukščiausią techninį lygį pasiekę atlikėjai. L. Geniušas kūrinį apibūdino kaip labai įdomų, tarytum egzotišką žvėrį, monstrą... Šį koncertą jis yra skambinęs  P. Čaikovskio konkurso finale, kurio klausėmės beveik nekvėpuodami. Jis grojo taip užtikrintai, kad visai ir nepagalvojome, koks sunkus ir sudėtingas tas Čaikovskio koncertas.

Šį kartą buvo atliekama Alexanderio Siloti redakcija, pasak L. Geniušo, smarkiai besiskirianti nuo originalo. Iš pradžių autorius su redaktoriumi nesutiko, bet vėliau pripažino, kad daug jo sprendimų yra teisingi. Kadangi Lukas pažįsta abi redakcijas, paaiškino, kuo jos skiriasi: Siloti kūrinį sutrumpino, daug kur pakeitė faktūrą, patobulino formą. Pianistas labai vaizdingai apibūdino, kad jį reikia tiesiog įveikti, „praryti“. Nesu girdėjusi, kad atlikėjas atvirai reflektuotų savo skambinimą, o dviejų prestižiškiausių konkursų laureatas tai daro, ir kalba apie tai labai paprastai ir tiesiai. Suvokęs, kad kai kuriuos dalykus technikos požiūriu jis darė neteisingai, dabar galėjo pakeisti. O kad tai suprato – labai džiaugėsi. „Žiūriu į save kritiškai“, – sakė L. Geniušas.

Klausydamasi filharmonijoje jo skambinimo, gerai mačiau rankas ir kas ten jomis išdarinėjama. Tai buvo tikras kosmosas, kaip dabar mėgsta sakyti pasaulio muzikinis jaunimas. Pirštai lakstė įvairiausiomis kryptimis, kryžiuojant rankas, žaibiškai jas permetant atgal ir pan. Tačiau ta azartiška muzikos tėkmė turėjo ir ramių užutėkių, kuriuose ypač įsiklausydavome į labai gražų fortepijono skambesį. Tokia ilgesne ramybe alsavo antroji koncerto dalis Andante non troppo, kurioje fortepijonas ramiai kalbasi su smuiku ir violončele (solo partijas atliko Zbignevas Levickis ir Povilas Jacunskas). Finalas, prisodrintas rusų folkloro intonacijų (jų girdėjome ir pirmos dalies akordinėje temoje), skambėjo nepaprastai veržliai ir šviesiai. Orkestras nuo pirmųjų ypač ryžtingai pateiktų akordų buvo itin dėmesingas solisto partneris, jautriai reagavęs į dinamikos kaitą, kartu „bėgęs“ su pianisto pirštais iki džiugių paskutinių akordų.

L. Geniušas su LVSO bendradarbiauja nuo penkiolikos metų, kai pirmąsyk su juo atliko Sergejaus Rachmaninovo koncertą. Pasak pianisto, šis orkestras – tai jo namai, į kuriuos sugrįžta ne rečiau kaip kartą per sezoną, o yra buvę ir po kelis kartus. Šįsyk L. Geniušas labai pasistengė surasti tarpelį savo intensyviame koncertų grafike, atskrido iš Kopenhagos ir kitą dieną vėl turėjo išskristi. Publika už Čaikovskio koncertą dėkojo taip karštai, kad teko vėl sėsti prie fortepijono ir padovanoti puikų bisą – Fryderyko Chopino Mazurką, op. 63, Nr.1 H-dur.

Antroje vakaro dalyje buvo atliekama grandiozinė Dmitrijaus Šostakovičiaus Septintoji simfonija C-dur, op. 60 („Leningrado“). Kūrinys parašytas didžiulei orkestro sudėčiai, yra ilgas, dramatiškas, filosofiškas. Jam išklausyti, mano galva, nepakanka vien susikaupimo – ne pro šalį papildomos žinios, tam tikri pagalbiniai orientyrai, kuriuos gausiai susirinkusiai publikai prieš koncertą įdavė muzikologas Viktoras Gerulaitis. Jo įtaigus žodis labai praverčia orkestrui tęsiant visų Šostakovičiaus simfonijų ciklą. Spėju, kad panašiai kaip mano kartos muzikantai, mokęsi specialiose muzikos mokyklose, dalis publikos geriausiai pažįsta pirmąją simfonijos dalį su garsiuoju maršiniu epizodu. Atliekant šį dinamiškai augantį epizodą filharmonijos salėje griausmas pasiekė tokį lygį, kad galėjo ir lubos nukristi...

Visa simfonija atlikta įspūdingai, nežinau, ką labiau girti – didžiulę pūtikų armiją su įmarširuojančiais dešimt papildomų muzikantų ar styginius, mušamųjų grupę, arfininkes bei pianistę. Daugybė paskirų instrumentų solo suskambėjo tiksliai ir išraiškingai, o G. Rinkevičiaus ranka kryptingai vedė ir meistriškai valdė šią muzikos jūrą.

Belieka pasveikinti orkestrą su dar vienu prasmingai atšvęstu gimtadieniu.