Muzikiniai Kauno metraštininkai

Keturiasdešimtmetį pernai gruodžio mėnesį atšventęs Kauno styginių kvartetas gali pelnytai didžiuotis repertuaro gausa ir įvairiapusiškumu, įrašais, kurių didžiąją dalį sudaro Kauno kompozitorių kūriniai, ir skirtingos patirties nariais. Donato Katkaus suburto Kauno styginių kvarteto, griežiančio nuo 1981 m., pirmoji sudėtis buvo tokia: Ilona Klusaitė (I smuikas), Dalia Terminaitė (II smuikas), Vitalija Raškevičiūtė (altas), Vita Stanionytė (violončelė). Nuo 1988 m. kvartetas finansuojamas Kauno savivaldybės. Nuo tų metų kvartete groja Saulius Bartulis (violončelė), kiti nariai kiek trumpiau: dvidešimt metų griežia Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), penkiolika – Eglė Lapinskė (altas), penkerius – Aistė Mikutytė (II smuikas). Kauno styginių kvartetą apibūdina ir skaičiai: 40 metų, daugiau nei 2700 koncertų, daugiau nei 500 kūrinių, 14 kompaktinių plokštelių. Kvarteto darbų sąrašuose – dalyvavimas Lietuvos ir užsienio festivaliuose, įrašai filmams ir teatro spektakliams, Lietuvos radijo fondui, gastrolės Europoje ir Pietų Amerikoje, apdovanojimai „Tikra muzika“ už šiuolaikinės muzikos populiarinimą (2008), „Įsimintiniausias Kauno kūrybinis kolektyvas“ už lietuvių kompozitorių muzikos propagavimą Lietuvoje ir užsienyje (2009), Vyriausybės premija už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui (2012). Jubiliejinio koncerto aidų lydimi, kalbamės su kvarteto nariais.

Žmogui keturiasdešimt metų yra gana ilgas laikotarpis, tai branda. O kvartetui?

Karolina Beinarytė-Palekauskienė: Saulius, grojantis beveik visus tuos keturiasdešimt metų, pasakys daugiau įspūdžių, tačiau ir man, grojančiai jau beveik dvidešimt metų, tai galingas jubiliejus. Džiaugiamės ir ištikima, gausia jubiliejinio koncerto publika, sveikinimo žodžiais, palaikymu, kurį jaučiame per visą kvarteto gyvavimo laiką. Puikus jausmas apima, kai išėję į sceną žinome, kad klausytojai atėjo pasimėgauti muzika, kaip į šventę.

Aistė Mikutytė: Kauno styginių kvartete groju tik penkerius metus, tad apie jubiliejų man sunku spręsti, tačiau man labai smagu, kad Kaunas turi tokį ilgametį kolektyvą.

Saulius Bartulis: Prieš jubiliejinį koncertą labai jaudinausi, o po jo – kaip akmuo nuo širdies nusirito. Jausmai dvilypiai: prieš keturiasdešimt metų kovojome dėl kiekvieno koncerto, o dabar tas metų skaičius jau įpareigoja. Turime teisę ir didelę atsakomybę. O dėl metų? Vilniaus, Čiurlionio kvartetai jau atšventė penkiasdešimtmečius, o tada, kai jie minėjo keturiasdešimt, mums atrodė labai dideli skaičiai. Dabar supratome, kad ir mums tai įmanoma. Tereikia būti darbštiems, kantriems ir mylėti tą žanrą.  

Jubiliejinio koncerto programoje atsispindėjo kvarteto repertuaro spektras – Vidmanto Bartulio kūriniai, šiuolaikinė ir romantinė muzika.

K. B.-P.: Programa susidėliojo natūraliai. Norėjome pagerbti mūsų kvartetą visą laiką lydėjusį šviesaus atminimo Vidmantą Bartulį, atlikome jo Styginių kvartetą Nr. 1 „O, brangioji“. Su pianiste Indre Petrauskaite pagrojome jau anksčiau planuotą Antoníno Dvořáko Kvintetą fortepijonui ir styginių kvartetui Nr. 2 A-dur, op. 81, o su dešimtmetį atšventusiu Kauno fortepijoniniu trio pagrojome anksčiau šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“ atliktą amerikiečių kompozitorės Ellen Taafe Zwilich „Septetą“.

Kaune grojate jau keturiasdešimt metų. Su kokiais kolektyvais save siejate?

S. B.: Kaip minėjo Aistė, o aš jai pritariu, svarbu, kad Kaune yra styginių kvartetas. Tik paskelbus nepriklausomybę, Kaune įsikūrė pirmieji profesionalų styginių kvartetai: klasikus ir romantikus grojęs Izaoko Vildmano-Zaidmano, Vlado Motiekaičio, Kauno konservatorijos kvartetai. Šiuose ansambliuose grojo Ruvimas Stenderis, Povilas Berkavičius. Šalia klasikos jie atlikdavo ir lietuvių kompozitorių – Juozo Gruodžio, Juozo Karoso, Jono Nabažo, Juozo Naujalio ir kitų – kūrinius, buvo rašomi kūriniai specialiai jiems. Kaune mokėsi Donatas Katkus, Petras Kunca, o Berkavičius dėstė mano violončelės mokytojui Vilniui Petrauskui. Kauno dirvoje užgimė styginių kvartetai, ir mūsų kvartetas yra išaugęs iš tų daigų. 

Ar Kauno styginių kvarteto gyvavimą galima suskirstyti etapais?

S. B.: Vienas iš etapų yra narių kaita, tad kaip naujausią svarbų etapą išskirčiau Karolinos, labai talentingos, atsidavusios smuikininkės, atėjimą ir prieš penkiolika metų prisijungusios Eglės. Kvartetui labai svarbu stabilumas. Dar vienas etapas susijęs su kvarteto pradžia, kai savivaldybės buvo įsteigti keturi etatai. Tai didžiulė paspirtis, palyginti su prieš tai buvusiu vienu etatu Mokytojų namuose. Ir net tada tuometinės kvarteto narės važinėjo konsultuotis pas profesorių Katkų, dalyvavo ir pelnė diplomus tuomečiuose sąjunginiuose konkursuose.

K. B.-P.: Dar yra festivalių, koncertinių ciklų etapai. Ypatingas – Thomo Manno festivalis, kuriame galėdami dalyvauti visada džiaugiamės. Jis žymi sezono pabaigą, vainikuoja metų triūsą.

Kaip sudarote savo repertuarą? Kokius kvarteto darbus išskirtumėte kaip itin svarbius?

S. B.: Galiu pasidžiaugti, kad šiais laikais, kai arenose, koncertų salėse daug pramoginės muzikos, mūsų repertuare išsilaiko stabilus klasikinės, romantinės ir šiuolaikinės – tad kartu ir lietuvių kompozitorių – muzikos santykis. Didžiuojamės, kad keturiolikoje Kauno styginių kvarteto įrašytų kompaktinių plokštelių didelę dalį užima Kauno kompozitorių muzika, minėto Bartulio – dvi autorinės plokštelės, beveik visa jo muzika styginių kvartetui. Reziduodami Kaune mes paliekame pėdsaką kaip Kauno metraštininkai. O tarp įsimintiniausių įvykių – po Berlyno sienos griūties koncertai Berlyne, Potsdame, Brandenburge, kur grojome lietuvių ir vokiečių kompozitorių muziką, gastrolės ir įsimintini koncertai Argentinoje, Čilėje, puikioje Buenos Airių Belgrano salėje, Rosario teatre.

K. B.-P.: Dažnai ir festivalių organizatoriai pasiūlo repertuarą. Labai daug įdomių kūrinių esame pagroję būtent dalyvaudami Thomo Manno festivalyje.

S. B.: Esame parengę Lietuvoje mažai žinomo, itin sudėtingai rašiusio Ericho Wolfgango Korngoldo kvintetą, kvartetą. Tai buvo Thomo Manno festivalio muzikos programų sudarytojos Vytautės Markeliūnienės, kuri ne kartą įdomiais ir sudėtingais kūriniais praplėtė mūsų repertuarą, pasiūlymas.

A. M.: Man vienas įsimintiniausių kūrinių – Pažaislio muzikos festivalyje grotas, įtempto ritmikos skaičiavimo reikalaujantis George’o Crumbo kvartetas „Black angels“ („Juodieji angelai“) su gongais, lėkštėmis, barškučiais, sudėtingomis grojimo technikomis, beveik be įprastai išgaunamų garsų, tariant žodžius keturiomis kalbomis ir šūkaujant.

Kokius kūrinius galima laikyti „everestais“, rodančiais kvarteto išskirtinį profesionalumą?

S. B.: Šiuolaikinėje muzikoje yra tokių, kuriuos daug laiko šifruojame, o pagroję džiaugiamės jų spalvingumu, įdomumu. Iš anksčiau grotų – tai japono Hideki Kozakuros „Triangle“, kurio partitūrą šifravome „po milimetrą“, ir australo Erico Whitacre’o styginių kvartetas.

K. B.-P. Dar sakoma, kad kvartetas yra aukšto lygio, jei sugeba profesionaliai nepriekaištingai atlikti Ludwigo van Beethoveno, Josepho Haydno kvartetus. Iš tiesų, pirmoje vietoje yra klasika – jos stilistika, niuansai, kokybė.  

Grojate daug šiuolaikinės ir ypač lietuvių kompozitorių muzikos. Ar bendradarbiavimas su kompozitoriais svarbus jūsų interpretacijai?

S. B.: Su autoriais pasikalbėti labai vertinga. Pavyzdžiui, Algimantas Kubiliūnas, kurio Šeštąjį kvartetą atlikome kamerinės muzikos festivalyje „Avanti“, per repeticijas nurodo akcentus, pasako, ką nori girdėti. Taip pasiekiamas geresnis rezultatas.

O kuo remiatės ruošdamiesi atlikti klasikinį ar romantinį kūrinį?

S. B.: Savo mokykla, kurią gavome iš profesoriaus Katkaus ir kitų kvarteto mokytojų. Katkus nepatingėdavo atsakyti į mano laiškus ir detaliai išanalizuoti man neaiškias vietas – didelė laimė turėti tokį konsultantą.

A. M.: Šiuo metu studijuoju barokinę ir klasikinę muziką, tad dar vadovaujuosi teorija ir knygomis.

Pandemija ir karantinas paveikė ne tik muzikantus, bet ir klausytojus, nes buvo nuotolinių koncertų, pernai vasarą negausūs klausytojai sėdėjo dideliais atstumais. Dabar salės vėl pilnos, nors nežinia, kiek tai truks. Ką jums reiškia klausytojai?

K. B.-P.: Labai smagu groti pilnai salei. Groji gyviems žmonėms, matai jų reakcijas, švytinčius veidus, supratimą. Tai labai svarbu. Per tiesiogines transliacijas iš pradžių buvo keista groti tik kameroms. Nors ir žinai, kad kažkas feisbuko kanalu žiūri, bet tai ne tas pats, dvasinė būklė ne tokia pakylėta, kaip grojant gyvai publikai. Nerastumėte nė vieno muzikanto, kuris sakytų – taip, man kamerai groti smagiau.

A. M.: Kita vertus, mūsų koncertus stebėjo kone tūkstančiai žmonių, o tiek į filharmoniją netilptų. Tai irgi savotiškas pliusas.

Kas sudaro jūsų publiką ir kokia apskritai yra Kauno publika?

S. B.: Kaip ir anksčiau, taip ir dabar kamerinis žanras lankomas mažiau. Tad mums natūralu dažniausiai groti Kauno filharmonijos Mažojoje salėje. Džiaugėmės, kad per jubiliejinį koncertą surinkome pilną Didžiąją salę. Galima sakyti, kad visame pasaulyje kamerinė muzika surenka mažiau žiūrovų, nors gastrolių patirtis Didžiojoje Britanijoje parodė, jog į koncertus susirenka daug išprususių klausytojų, vertinančių tokią muziką ir net galinčių padiskutuoti. Mes tokius gerbėjus dar tik auginame.

K. B.-P.: Pastebėjau, kad Kauno jaunimas labiau renkasi šiuolaikinę muziką. Mano dukra ir jos klasiokai iš pastarųjų koncertų išskyrė Bartulio, Kubiliūno kūrinius. O vyresni klausytojai ateina pasiklausyti klasikos, romantikos.

Kokią matote kvarteto žanro ateitį? Ar muzika kvartetui atspindi dabartį? Gal rašoma konservatyvesnė šio klasikinio žanro muzika?

S. B.: Galbūt taip, nes ir pats žanras yra „užkonservuotas“. Bet ką gali žinoti, gal tokie užsispyrę žmonės kaip mes išlaikys tą žanrą dar ilgai.

K. B.-P.: Šiuolaikinė muzika nėra tokia gaji: įvyksta kelios premjeros, ir jei tie kūriniai nelabai įdomūs ar efektingi, greitai pasimiršta. O štai kvarteto pradininko Haydno muzika niekada neatsibosta. Kaip Saulius sako, kiek pavyks išlaikyti tą klasikinę romantinę giją – tiek ir gyvuosime.

Kokių savybių reikia muzikantui, grojančiam kvartete?

K. B-P.: Tokių, kurių reikia ne tik kvartete, bet ir bet kokiame darbe ar bendruomenėje: komunikabilumo, lankstumo, diplomatiškumo, taktiškumo, savo srities profesionalumo. Patirties ne visada gali turėti, bet reikia mokėti gerbti kito nuomonę, pritapti. Negalime pasigirti, kad turime visas šias savybes, bet kiek sugebame tarpusavyje lanksčiai derintis, tiek ir pasiekiame gerų rezultatų. Mūsų visų tikslas – gražus, įtaigus, kokybiškas muzikavimas ir šventė klausytojams. 

Koks turi būti kvartetas, kad pavadintumėte jį tobulu?

S. B.: Labai gero kvarteto požymis – ne vienpusis, o įvairiaplanis repertuaras.

K. B.-P.: Tobulų nebūna, bet man labai svarbu, kad visi nariai degtų noru, muzika. Kai širdis dega ta aistra, didėja ir profesionalumas, tobulėja individuali kompetencija. O be aistros viskas senka. Tikiu, kad tokio užsidegimo mes turime, tad ateičiai palinkėčiau, kad visų širdys degtų muzika, kad ta liepsnelė ne mažėtų, o tik augtų.

Dėkoju už pokalbį.