Bel canto deimantai

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos meno vadovas Sesto Quatrini, prieš keletą metų pradėjęs eiti šias pareigas, žiniasklaidai pateikė nemažai planų, kurių didžioji dalis jau įgyvendinta. Vienas iš jų – bel canto meno pažinimas. 2017-ųjų vasarą Vilniaus festivalyje maestro pristatė Vincenzo Bellini operą „Kapulečiai ir Montekiai“, po metų dirigavo Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėją“, 2020-aisiais išvydome Gaetano Donizetti veikalą „Ana Bolena“. Su bel canto menu siejasi ir išskirtinis koncertas. Sausio 16-ąją LNOBT įvyko solistės Olgos Peretyatko gala koncertas, kuriame suskambo bel canto šedevrai.

Dainininkės O. Peretyatko sceniniai maršrutai driekiasi per garsiausius pasaulio teatrus. Tai Niujorko „Metropolitan Opera“, Londono „Covent Garden“ karališkasis operos teatras, Milano „La Scala“, Sankt Peterburgo Marijos, Maskvos Didysis teatrai, Berlyno, Bavarijos ir Hamburgo valstybinės operos.

O. Peretyatko su Lietuva sieja glaudus ryšys. Solistė spaudai yra pasakojusi: „Būdama septynerių, po tėvų skyrybų iš Sankt Peterburgo su mama atvažiavau į Visaginą, kur gyveno mano seneliai, ir išbuvau čia iki keturiolikos metų. Ir dabar galiu sugiedoti Lietuvos himną – visą prisimenu, tai išlikę mano sieloje, nors vėliau tęsti muzikos mokslų išvykau į Sankt Peterburgą. Lietuvoje, Visagine, iki šiol gyvena mano mama. Kai turiu laiko, visada čia grįžtu.“ Beje, po kelių dienų solistė su pianistu Justu Čeponiu surengė koncertą Visagino kultūros centre.

Koncertą LNOBT pradėjo Donizetti Tiudorų trilogijos paskutinė dalis – operos „Robertas Deverė“ uvertiūra. Iš karto po jos – to paties kompozitoriaus arijos iš operų „Lukrecija Bordžija“ ir „Marija Stuart“, nuskambėjo lapkričio mėnesį Klaipėdoje pastatytos „Pulko duktės“ uvertiūra ir antro veiksmo preliudas iš retai statomos operos „Marija di Rudenz“. Pirmą koncerto dalį užbaigė Bellini operos „Norma“ uvertiūra ir garsioji „Casta Diva“. Po pertraukos žiūrovų laukė Rossini operų „Vilhelmas Telis“ bei „Sinjoras Bruščinas“ uvertiūros ir arijos iš operų „Turkas Italijoje“ (rudenį ši opera pastatyta Kaune), „Semiramidė“ ir „Sevilijos kirpėjas“. Koncerto pabaigoje solistė publikai padovanojo du įspūdingus bisus – Charles’io Gounod Džuljetos valsą iš operos „Romeo ir Džuljeta“ bei Luigi Arditi „Il bacio“.

Sudėtinga ir lietuvių publikai mažiau pažįstama programa buvo gana įdomiai sudėliota. Po „Anos Bolenos“ premjeros maestro S. Quatrini yra sakęs, kad norėtų Lietuvoje pastatyti visą trilogiją (dar „Marija Stuart“ ir „Robertas Deverė“). Taip pat jo planuose – ir „Lukrecijos Bordžijos“ inscenizacija. Tad koncertas buvo puiki proga pasitikrinti, kaip Lietuvos publika priima šių operų muziką, kuri, nors ir sudėtinga savo siužetinėmis linijomis, nestokoja žaismingumo, įsimenančių melodijų, įvairių instrumentų grupių atliekamų solo epizodų.

Maestro S. Quatrini yra tikras šios muzikos žinovas – orkestras skambėjo labai tiksliai ir lengvai. Didelį įspūdį padarė Donizetti operos „Marija di Rudenz“ antro veiksmo preliudas, kuriame bosinio klarneto solo meistriškai atliko grupės koncertmeisteris Vytautas Giedraitis. Taip pat dirigentas didžiavosi (o publika tam pritarė griausmingomis ovacijomis) Rossini operos „Vilhelmas Telis“ uvertiūros atlikimu. Jos pradžioje nuskambėjo muzikalus penkių violončelių solo, o uvertiūros finalas orkestro buvo pagrotas itin greitai, ir nors tai kėlė iššūkių ir trimitams, ir styginiams, muzika skambėjo puikiai. Ši uvertiūra ir kiti kūriniai tarsi vėl įrodė, kad teatro kolektyvas tapo vienu geriausių šalies orkestrų.

O. Peretyatko vokalas buvo neprilygstamas – itin tikslios frazuotės, darnus ryšys su orkestru, spinduliuojantis artistiškumas, nemažai sceninės improvizacijos, žaismingumo. Solistės švariai išdainuotos koloratūros buvo išraiškingos ir lengvos. O arijos iš „Lukrecijos Bordžijos“ bei „Marijos Stuart“ atskleidė visą dramatizmą, kuris kėlė šiurpuliukus stebintis, kokios neišsemiamos yra solistės vokalo galimybės. Pasirodyti scenoje kartu su O. Peretyatko retą galimybę turėjo jaunasis tenoras Karolis Kašiuba. Jie gražiai atliko fragmentą iš operos „Marija Stuart“. Šis solistas turi daug potencialo, teatras jį kviečia dalyvauti spektakliuose.

Publika po kiekvieno kūrinio negailėjo aplodismentų, o pabaigoje taip įsišėlo, kad nenorėjo nuo scenos paleisti nei solistės, nei orkestro. Belieka teatrui palinkėti daugiau tokių įspūdingų ir turiningų koncertų.