Vienijanti malda

Sausio 13-ąją Nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Ričardas Šumila) ir choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas), pagerbdami Sausio 13-osios didvyrius, atliko Giuseppe’s Verdi „Requiem“. Parengė ir dirigavo teatro operos meno vadovas Sesto Quatrini. Solistai – pirmą kartą Lietuvoje dainuojanti Chiara Isotton (Italija), Justina Gringytė, Kristianas Benediktas, Kostas Smoriginas. Koncerto režisierius Gediminas Šeduikis, scenografijos ir vaizdo projekcijų autorius Gintaras Makarevičius, šviesų dailininkas Levas Kleinas.

„Po trisdešimties metų vaizdas kitas, kitos emocijos. Žmonės tada daug stokojo, buvo nesaugūs, bet visi aukojosi. Visada klausiu savęs: kiek liko to, kas buvo tą sausio 13-ąją?.. Ši data nesusijusi su agresija, pykčiu, priešiškumu, smurtu, neapykanta, valstybės skaldymu. Daug amžių išlikti mūsų tautai leido kantrybė, ramybė, laisvės troškimas“, – apie reikšmingą dieną tautai ir nukentėjusiai jo šeimai mąstė LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.

Prie teatro buvo juntamas neįprastas sujudimas. Čia atskubėjo daug jaunimo. Fojė susirinkusieji atsiminimus gaivino žiūrėdami fotografo Romualdo Požerskio Sausio 13-osios nuotraukų ekspoziciją.

1873 m., kviesdamas dainuoti „Requiem“, Verdi rašė Marijai Waldmann: „Kalbu apie įvykį, kuris turėtų sudominti visuomenę: ne tiek dėl muzikos vertės, kiek skatintų pažvelgti į Žmogų, kuriam bus šios gedulingos mišios skirtos. Būtų puiku, jeigu ateityje istorikai galėtų perskaityti: Alessandro Manzoni mirties metinėms buvo atliktos Didžiosios gedulingos mišios...“ Tuosyk dirigavo autorius. Pagarba ir meilė kompozitorių žavėjusiam rašytojui tapo stimulu sukurti vieną ryškiausių kūrinių. „Šioje muzikoje nuolat dalyvauja Žmogus su savo baimėmis, ekstaze, maldavimu ir ašaromis, su savo dvasios galia ir baimingomis nuojautomis... Prieš mus skirtingų formų paveikslai – intensyvios koloristikos, į pasąmonę įsirėžiančiais ritmais ir skvarbiomis melodijomis. Primena dramatiškus Venecijos meistro Tintoretto, kartais Dante’s „Dieviškosios komedijos“ ar Michelangelo „Paskutinio teismo“ vaizdus“, – jau XXI a. rašė filosofas Gino Roncaglia.

Scenos uždanga efektingai atvėrė chorą, kuris tuojau tarsi įsiliejo į vaizdo projekcijoje matomą minią prie Seimo. Į visų įvykių srautą. Čia – mitinguojantys, dirbantys, įvykius stebintys, nusvirę minutei poilsio, rymantys maldai sudėtomis rankomis. Stambūs veidų planai ir bendri minios rakursai. Išvartytos barikadų gelžbetonio konstrukcijos minią slegia tarsi kryžiumi. Įdomūs panaudotų R. Požerskio nuotraukų grupavimo sprendimai, kurių idėjos ir tempo ritmas rėmėsi muzika. Vizualizacija būtų buvusi įspūdingesnė režisieriui atkreipus būtiną dėmesį į muzikos epizodų pabaigas – generalines pauzes. Gerai, kad naudotos tik nespalvotos nuotraukos, o spalva plėtojosi iš vieno taško, tapdama vėliava, kurios virpėjimu finale pasidengė visa scenos galinė erdvė. Jos fone vėl matėme taikią minią – chorą.

Žmogaus tragedija prasideda violončelių surdinomis pridengtu garsu, atodūsiu. Tarsi paskutiniu. Orkestro ir choro pamaldus šnabždesys pradeda „Requiem aeternam“ („Suteik jiems amžinąjį atilsį, ramybę“). Lyg šviesos spindulys vienas po kito triumfuodami, nustebę ir adoruodami prisijungia solistai. Muzika alsuoja didybe. Kuo atlikimas tapo išskirtinis? Tiksliai įgyvendinta partitūra ir esminėmis Verdi žymėmis alsuojančia interpretacija. Maestro S. Quatrini pažadino septynių dalių „Requiem“ pasaulėvaizdį įsimintinai, ypatingai. Visos pauzės, atokvėpiai, artikuliacijų tikslingumas tapo muzikos dalimi – tai muzikos kvėpavimas. Ir solistų, ir orkestro partijose buvo girdėti portamento, staccatto, pesante, dolcissimo, jų kontekste išryškėjo legato frazių grožis. Kruopščiai atlikti dinamikos niuansai. Nei solistų, nei orkestro dirigentas neginė pirmyn, o leido išdainuoti reikšmingus solinius fragmentus net nediriguodamas. Raiški frazė „salva me, fons pietatis“ tiesiog skleidė solistų vokalo grožį ir muzikos prasmę.

Penktoji dalis „Agnus Dei“ – viena intymiausių. Nuostabus kūrinio epizodas. Iki tol atrodė, kad dainuoja greta derantis solisčių duetas, o šiame epizode išryškėjo skambaus, kokybiško, kiek intensyvesnės vibracijos soprano ir uždaro, savyje susitelkusio mecosoprano raiškos skirtumai. Pirmąją frazę piano smarkiai žeminęs sopranas greitai atsigavo. Tempas buvo greitokas, norėjosi ramesnio, tačiau raiškiai artikuliuodamos dainininkės sukūrė gražų ansamblį. Ir kaip neprisiminti Lietuvoje girdėtų ypatingų „Requiem“ duetų: Gražinos Apanavičiūtės ir Nijolės Ambrazaitytės, G. Apanavičiūtės ir Jevgenijos Gorochovskajos.

Žaviuosi prasmingu ir muzikaliu J. Gringytės dainavimu, tiksliai perskaitomu muzikos tekstu. Puikiai dainavo K. Benediktas: su pateisintu tenoro pasitikėjimu savimi, turtinga emocine raiška. Gyvas atlikimas kartais pakiša koją tekstui ar balso pozicijai („Hostias“). Tačiau svarbu tai, kaip solistas geba situaciją ištaisyti – kita fraze jau atveria dramatinio tenoro balso grožį, prigimtinį muzikalumą ir rastas prasmes muzikos tekste.

Žavėjo K. Smorigino dainavimas. Vokalinę liniją solistas vedė sukauptai, lygiai visuose registruose. Nepretenduodamas į basso-profondo spalvą, puikiai padainavo žemąjį diapazoną. Lygiai ir prasmingai skambėjo vidurinis ir aukštas diapazonas, ko stigdavo Lietuvoje dainavusiems bosams.

Orkestras buvo puikus partneris. Jautrūs, prasmingi ir efektingi dinaminiai kontrastai (piano – forte – piano net nedidelėse frazėse), netgi naudoti subito (staigi kaita) efektai (autoriaus neparašyti, bet logiški ir efektingi) partitūrai suteikė gyvybės, jautrios emocijos ir leido išvengti deklaratyvaus muzikos turinio traktavimo. Pastaraisiais metais pastebimai subrendusiame orkestre atsirado leggierissimo bruožas, kuris tapo spalva ar rūko atspindžiu – styginių tremolo fonu („Requiem“, „Offertorio“, „Lux aeterna“, „Libera me“), leidusiu išryškinti solistų linijas. Raiškus fagoto solo pirmoje dalyje, puikiai grojo visa fagotų grupė ir kiti mediniai pučiamieji.

„Offertorio“ dalyje yra 12 taktų violončelėms, kažkodėl net ir žymių pasaulio orkestrų, tradiciškai neįveikiamo „Elbruso“. Tačiau visi kiti gerai intonuoti epizodai rodė pakankamą ansambliškumo sampratą. Įdomu, kad dirigentas rado epizodą, kuriame „nuėmė“ styginių grupę, palikęs groti vos kelis pultus. Gal tai itališka tradicija? 

Sudėtingas polifoninis „Sanctus“ audinys dviem chorams prasideda varine fanfara. S. Quatrini užduotas greitas tempas chorui netapo (kaip dažnai Lietuvoje būna) apsunkinimu. Šį kartą tempas organiškai atliepė muzikos charakterį, skambėjo lakiai, net ažūriškai. Neforsuodamas garso, ir šią dalį, ir visą kūrinį choras dainavo puikiai.

Bene dramatiškiausias „Requiem“ momentas – „Libera me“, kai sopranas atlieka ilgiausią sceną. Bendraudama su dangumi, angelų buveine, atgailaujančių sielų skaistykla, choru ir simfoniniu orkestru, dainininkė turi surasti jėgos, spalvų ir meistrystės vidiniam žmogaus konfliktui atskleisti. Per visą šią paskutinę „Requiem“ dalį girdime emocijų gamą: pyktį, baimę, atgailą ir pamaldumą. Neturėdama „vagneriško“ balso, bet sumaniai valdydama vokalą, Ch. Isotton pasitelkė tikslias autoriaus pažymėtas artikuliacijas, dinaminius niuansus ir klausytojus gebėjo įtraukti į tą emocingą išpažintį. Tačiau šiurpas perbėga kūnu vėl prisiminus ypatingą G. Apanavičiūtės „Libera me“...   

Verdi „Requiem“ interpretacija buvo verta pagerbti aukas, kritusias kovose už laisvą Lietuvą. „Requiem aeternam dona eis, Domine et lux perpetua luceat eis“ – „Amžiną atilsį duok jiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia“. Teatro salė apmirė, nedrįstama sutrikdyti šios dramatiškos maldos. Ją nutraukė pats maestro S. Quatrini. Publika ilgai plojo stovėdama.