Solistai iš orkestro

Pirmasis 2022 m. koncertas pelnytai patikėtas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas Modestas Pitrėnas) solistams ir dirigentui Karoliui Variakojui. Renginys ypatingas ne tik dėl jame dalyvavusių penkiolikos solistų, dviejų su puse valandos trukmės bei pandeminėmis kaukėmis pasidabinusios publikos. Stilistiškai, instrumentiškai spalvingą programą vienijo ir Vilniaus kaip Šiaurės Jeruzalės motyvas. Neseniai pasaulis minėjo žymaus mąstytojo, teologo, filosofo Vilniaus Gaono 300 metų gimimo jubiliejų. Praėję 2021-ieji – tragiškojo Holokausto aštuoniasdešimtosios metinės. Koncerte girdėjome kūriniuose įprasmintas ilgesingas žydų tautos raudas, temperamentingus šokius ir įvairiaspalvę klezmerių muziką. Vakaro nuotaika jau atliepė ir pavasario dvelksmą. Muzika alsavo jausmingomis audromis, permainingomis emocijomis, spalvomis, o pabaigoje išgirdome ir vyturio giesmes.

Renginio solistai programai pradėjo rengtis prieš keletą mėnesių. Toli gražu ne visi norintys pelnė garbę dalyvauti pirmajame metų koncerte. Buvo numatytas dirigentas – Vilmantas Kaliūnas, tačiau taip susiklostė, kad dirigavo jaunas, talentingas, Lietuvoje jau gerai žinomas maestro Juozo Domarko mokinys Karolis Variakojis. Trumpai jį pakalbinau po generalinės repeticijos.

Smagu prie dirigento pulto matyti jauną, energingą menininką.

Maždaug prieš pusmetį buvo pasiūlyta diriguoti šiame koncerte. Labai apsidžiaugiau susidariusia galimybe pažinti Nacionalinį simfoninį orkestrą tarsi „iš vidaus“. Psichologine, socialine prasme reikėjo kiekvienam solistui (o jų net penkiolika!) skirti dėmesio, rasti laiko balansą. Stengiausi būti dėmesingas moderatorius. Tai tikrai nauja, atsakinga patirtis.

Gal profesiniu požiūriu patyrėte staigmenų, atradimų?

Nustebino atlikimo lygis. Visi orkestro artistai yra aukšto profesinio lygio ir užtikrintai atlieka solistų partijas, tarsi visą laiką tai darytų.

Koncerto programoje – skirtingų epochų kūriniai. Ar dirigentui tai nekelia stilistinių iššūkių?

Labai sudėtinga, turiu sau daug priekaištų. Sunkoka aprėpti visus skirtumus. Kol kas jaučiu daugybę skirtingų užduočių, išbarstytų dideliame muzikiniame plote. Bet visa tai – nepaprastai įdomu. Tikiuosi, šioje plačios apimties programoje pavyko sukurti tarpusavio pasitikėjimu grįstą santykį. Ir linkiu solistams puikaus pasirodymo.

***

Koncertą pradėjo LNSO altų grupės koncertmeisterė Dovilė Juozapaitienė. Skambėjo pirmoji dalis „Rapsodija“ iš Ernesto Blocho „Hebrajiškosios siuitos“. Solistei puikiai pavyko atskleisti muzikos sukauptumą, filosofiją ir temperamentingus, techniškai labai sudėtingus muzikinius epizodus. Po solinio numerio atlikėja spėjo persirengti ir grįžti į grupę toliau drauge su kolegomis muzikuoti.

Austrų kompozitoriaus Michaelio Haydno (Josepho Haydno brolio) antrąją dalį Allegro molto iš „Concertino“ D-dur valtornai, altiniam trombonui ir orkestrui iškilmingai atliko trombonų grupės koncertmeisteris Rimantas Valančius ir valtornų grupės narys Mindaugas Gecevičius. Pūtikai raiškiai atskleidė kūrinyje sklandančius pavasarinės medžioklės motyvus, maloniai stebino darniu ansambliu.

Violončelininkas Tomas Ramančiūnas atliko Antoníno Dvořáko pjesę Nr. 5 „Tylūs miškai“ iš ciklo „Iš Bohemijos miškų“, op. 68. Taurus atlikėjo garso tembras, giliai įprasmintos frazės, grojimas iš atminties salėje nepaliko abejingų – aidėjo ovacijos, šūksniai „bravo“.

Pirma koncerto dalis baugėsi džiugia staigmena: antrųjų smuikų grupės muzikantė Ingrida Giunter žėrinčiai smuikavo Jerrry Blocho–Johno Williamso kadenciją ir variacijas miuziklo „Smuikininkas ant stogo“ temomis. Kolektyvas, o ir hebrajiškos muzikos įaudrinti klausytojai buvo sužavėti atlikėjos smuikavimo technika ir muzikalumu.

Antrą koncerto dalį pradėjo žymiausias dabarties estų kompozitorius Arvo Pärtas – skambėjo pirmoji dalis „Ludus“ iš koncerto „Tabula rasa“ smuikui, altui, fortepijonui ir kameriniam orkestrui. Jį raiškiai, temperamentingai atliko antrųjų smuikų koncertmeisterė Kristina Morozova, altininkė Monika Kiknadzė ir pianistė Marija Grikevičiūtė.

Vėl aukščiausią solinio ir ansamblinio muzikavimo lygį demonstravo obojų grupės koncertmeisteris Tomas Bieliauskas, klarnetų grupės koncertmeisteris Antanas Taločka, fagotų grupės koncertmeisteris Julius Klimavičius ir valtornininkas Egidijus Stanelis, jautriai ir subtiliai atlikdami Wolfgango Amadeus Mozarto „Sinfonia Concertante“ Es-dur obojui, klarnetui, fagotui ir valtornai (II ir III dalis). Fagotininkas Julius po solinio pasirodymo grįžo į orkestro gretas.

Sukauptai ir iškilmingai, tarsi Vilniaus Gaono pasakojimas, skambėjo kontrabosų koncertmeisterio Dainiaus Rudvalio atliekama Maxo Brucho „Kol Nidrei“, op. 47 (originalas – violončelei ir orkestrui).

Tommy Pedersono „Blue Topaz“ bosiniam trombonui ir orkestrui aranžavo ir atliko trombonininkas Valentas Marozas. Solistas ne tik techniškai žaismingai grojo džiazines afroamerikietiškas melodijas, bet ir šio kūrinio atlikimui prisitaikė Orleano stiliaus liemenę bei visą koncertinę aprangą.

Orkestro solistų koncertą vainikavo Ralpho Vaughano Williamso pjesė „Vyturio pakilimas“ smuikui ir orkestrui (originalas – smuikui ir fortepijonui). Kūrinį meistriškai, jautriai ir vaizdžiai atliko LNSO koncertmeisterė Rasa Vosiliūtė. Solistė – puikiai žinoma Lietuvos muzikos mylėtojams. Nepriekaištinga technika, išmanus štrichų valdymas ir jų pritaikymas, logiškas kūrinio dramaturgijos perteikimas vėl žavėjo orkestro artistus ir publiką, kuri plojo stovėdama. Atlikimo įspūdį stiprino  vyturio plunksneles primenantis, pavasariškas Rasos apdaras.

Prabėgo jauki, bičiuliška orkestro solistų pasirodymo šventė. Per repeticijas kolektyvas jautriai sekė solistų jaudulį, visapusiškai ir supratingai palaikė kolegas, teikė draugiškus patarimus. Šie renginiai – tai ne tik publikai skirti koncertai. Juose, kartais netikėtai, atsiskleidžia orkestrantų talentai, kyla viso kolektyvo profesinis meistriškumas, o bendros pastangos ir pergalės tarsi „sucementuoja“ Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą. Iki kitų šiltų pasimatymų su LNSO solistais!