Po tamsos visada ateina šviesa

Jauna dainininkė, Nacionalinio operos ir baleto teatro stažuotoja Eglė Stundžiaitė yra ryškiai matoma šio teatro scenoje, dalyvavo spektakliuose „Karmen“, „Sarsuela“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Amžinybė ir viena diena“, dirba „Vilnius City Opera“ projektuose, stažavosi Italijoje, Norvegijoje, intensyviai koncertuoja su įvairiais kolektyvais. Vienas iš pastarųjų svarbių dainininkės sceninio kelio tarpsnių – Lietuvos žiūrovams gerai žinomo  režisieriaus Vasilijaus Barchatovo kvietimas atlikti Margaritos vaidmenį unikalios Charles’io Gounod operos „Faustas“ interpretacijos premjeroje (dirigentas Artemas Abaševas), kurią režisierius pastatė Rusijos Piotro Čaikovskio nacionaliniame Permės teatre. Premjera įvyko pernai gruodį, prieš pat didžiąsias metų šventes. Penkių veiksmų Gounod opera pagal Johanno Wolfgango Goethe’s tragediją „Faustas“ reikalauja iš kūrėjų ir atlikėjų daug fizinių bei dvasinių jėgų. Taigi, apie tai kalbamės su pagrindinį Margaritos vaidmenį atlikusia Egle Stundžiaite.

Kaip suvokiate, kas yra Margarita Faustui? Kokia Jūsų Margarita?

Būtent šiame pastatyme viskas labai konkretu: Margarita yra Fausto dukra, kurią jis labai stipriai mylėjo. Giliau analizuojant istoriją galima teigti, kad Senojo Fausto ir jo žmonos Martos santykiai jau kurį laiką buvo pašliję, jie išgyveno krizę, tačiau abu nesistengė nieko keisti. Faustas niekada nebuvo laimingas turėdamas sūnų, pasirinkusį visai kitą gyvenimo kelią, nei Faustas tikėjosi, o su dukra Margarita jį siejo ypatingas ryšys (motina Marta, matyt, jautė pavydą dėl Fausto dėmesio Margaritai, netgi šiek tiek iškreiptą, perdėtą). Margarita, net sužinojusi apie tėvo paslaptį, bando jį pateisinti. Ar tėvas, prieš miegą skaitydamas knygą ir palinkėdamas labos nakties, ją mylėjo kaip dukterį? O gal iškrypėliškai fantazavo?

Kurdama Margaritos vaidmenį tiesiog keliavau su režisieriaus Barchatovo keliamomis užduotimis, nupasakota situacija, ir ji pati natūraliai įgavo savo spalvas. Mergaitė, kuri buvo lepinama, saugoma, tačiau bręsdama ima suvokti savo vidinį emocinį, intymų pasaulį, operoje keliauja per įvairias patirtis: užpuolimą, svaiginimą, tiesos sužinojimą apie tėvą, gėdą dėl savo šeimos, santykinai romantiškus jausmus Jaunajam Faustui, gailestį Mefistofeliui, brolio praradimą, seksualinį išnaudojimą, bandymą pateisinti šeimos tragediją, išprotėjimą. Manau, kad mano Margarita kur kas stipresnė vidumi, negu visi tradiciškai ją įsivaizduoja. Tik išoriškai ji atrodo trapi.

Pažvelkime į muzikinę pusę. Kaip dramaturginių linijų visuma įprasminta ir perteikta partitūroje?

Gounod sukūrė nuostabų kūrinį, tarp klasikinio ir, sakyčiau, populiariojo stiliaus. Pirmiausia pasakojamosios, vėliau meilės scenos muzika – tai tikriausias alpulys, persismelkiantis harmonijų saldybe, tirpstančiu orkestruotės grožiu. Visa tai sukelia tokį jausmų pliūpsnį, kuriam neįmanoma pasipriešinti. Kontrastinga Valentino mirties, bažnyčios bei finalinės scenos orkestruotė melodingai įprasmina kūrinio dramą. Partitūroje daug tempų, dinamikos, tembrų pokyčių. Bažnyčios scenoje, skambant vargonams ir susipinant Mefistofelio, choro bei Margaritos frazuotėms, auginama tragedijos įtampa. Finalinė scena, kai orkestre pinasi Margaritos paskutinė malda (lyrinė, tyra fleitos dubliuojama melodija), Mefistofelio ir Fausto desperacija (pritariant styginiams ir pučiamiesiems), dažniausiai žiūrovą priverčia nubraukti ašarą.

Ko Margarita pareikalavo iš Jūsų kaip solistės, aktorės?  

Iš vokalinės perspektyvos – tai labai protingo garso valdymo, taisyklingos balso technikos reikalaujantis vaidmuo. Diapazono prasme garsioji Margaritos arija „Ah! Je ris de me voir si belle“ ir dalis pirmojo veiksmo – puiki galimybė pasireikšti solisto lyriškesnei, koloratūriškai pusei, bet partijoje daug ir vidurinio registro, kas taip pat leidžia ar net reikalauja naudoti dar pilnesnį, stipresnį garsą, pasitelkti dramatiškesnes balso spalvas. Muzikinės dramaturgijos prasme labai gražiai kinta Margaritos linija. Viskas prasideda nuo lengvo, švelnaus muzikos liejimosi ir keliauja dramatiško finalo link. Kuriant šį kintantį charakterį reikia atsidavimo tūkstančiu procentų, bendrystės ir pagarbos komandai, scenos partneriams. Dėl to labai džiaugiuosi, kad buvau su žmonėmis, kurie labai tikėjo mano darbu scenoje. Atsidavus visu kūnu bei siela ir dalyvaujant nerealiame kūrybiniame procese – labai lengva visiškai atsiverti ir balsu.

Kuo Jums atrodo savita ir išskirtinė režisieriaus Barchatovo operos vizija ir koncepcija?

Barchatovo kuriamas „Faustas“ yra visiškai kitoks, nei mums įprasta matyti. Tai labai šiuolaikiškas, neklišinis pastatymas. Tai labiau gyvenimiška dviejų žmonių akistata – Mefistofelio ir Senojo Fausto. Dviejų vyrų kova, kurioje niekas netriumfuoja. Manau, operos pabaiga daug pasako apie atleidimą ir karminius gyvenimo dėsnius. Apie tai, kad kerštas niekada nepadarys žmogaus laimingo, kad už blogus darbus visada ateis atpildas, kad tiesa visada išaiškėja ir kad dideles nuodėmes gali atleisti tik emociškai labai brandus žmogus.

Spektaklyje vaizduojama iš pažiūros itin darni šeima. Senasis Faustas – vyras, tėvas, politikas, visuomenės gerbiamas, bet gyvenantis ir kitą, nuo šeimos paslėptą gyvenimą. Jo santykiai su žmona Marta seniai nutrūkę. Ir Senajam Faustui, ir Martai svarbus tik įvaizdis, dėl kurio jie ir nesiskiria, nes tai pakenktų šeimos reputacijai. Valentinas, vienintelis sūnus, pasirinkęs sekti ne tėvo pėdomis, o tapti kunigu, – didelė Senojo Fausto gėda. Ir šešiolikmetė paauglė Margarita, kurios gyvenimas nuo vaikystės piešiamas žvelgiant vien tik pro rožinius akinius. Ji saugoma nuo išorinio pasaulio, lepinama, ypač tėvo. Operos pradžioje, kai vyksta Senojo Fausto jubiliejaus šventė, jis pratrūksta. Visų akivaizdoje pažemina sūnų Valentiną už tai, kad šis pasirinko kunigystę. Faustas prakeikia visus čia esančius žmones ir pats save. Tuo metu pasirodo Mefistofelis ir jo šutvė (mergina Siebelė ir Jaunasis Faustas, kuris Barchatovo interpretuojamas kaip Mefistofelio draugas).

Mefistofelis – tragiškos istorijos žmogus, atvykęs keršyti Faustui už jo padarytas skriaudas. Visi susirinkusieji tampa Mefistofelio įkaitais. Pasirodo, Senasis Faustas turi kraupią paslaptį: pribėręs narkotinių miltelių į jaunų mergaičių gėrimus, jas apsvaigindavo ir seksualiai išnaudodavo. Tarp merginų buvo Mefistofelio sesuo, kuri nuoširdžiai mylėjo Senąjį Faustą, tačiau galiausiai mirė. Dėl šios priežasties Margarita tampa pagrindiniu Mefistofelio instrumentu kankinant Senąjį Faustą, siekiant atpirkimo. Akistatoje su gyvenimu, mirtimi, moralės klausimais susitinka du pasauliai: Senasis Faustas – turėjęs viską, bet per savo egoizmą praradęs sveiką protą, ir Mefistofelis – netekęs brangintos sesers, galiausiai atkeršijęs Faustui, bet vis tiek neatradęs vidinės ramybės.

Pasidalykite įspūdžiais apie repeticijų Permės teatre procesą.

Pirmomis savaitėmis vyko mizanscenų repeticijos su režisieriumi, dirigento asistentu, pianistėmis, kolegomis. Repeticijose nuolatos dalyvavo prancūzų kalbos konsultantė, kuri su visais ir privačiai dirbo iki pat premjerų. Orkestrinės repeticijos prasidėjo likus porai savaičių iki premjeros. Labai vertinu darbą su dirigentu Artemu Abaševu, jo kruopštumas, reiklumas, tikslumas, geranoriškumas, pagarba, bendrystė su solistu, tempų paieškos ir muzikos pajautimas yra aukščiausios klasės. Geriausias dalykas, kad scenoje teko dirbti su visais įmanomais partneriais ir visomis sudėtimis. Tai didelė dovana – mokytis vieniems iš kitų, keistis energija, idėjomis ir kartu kurti.

Garsiosios frazės „sustok, akimirka žavinga!“ akivaizdoje klausiu, ar Jūs kada nors norėjote sustabdyti akimirką? Jeigu taip, kokia ji buvo? Apskritai ką manote apie bėgantį laiką, visa ko kaitą?

Kai esi jaunesnis, manai, kad viskas dar priešaky, ir stabdyti nėra ko. Akimirkos, kurias dažniausiai norėtųsi išgyventi ilgiau, yra su mylimu žmogumi, šeima, kelionėse, gamtoje, adrenalino kupinose patirtyse. Man labai patinka gyventi ir būti šio gyvenimo procese. Ne visada būna tik gerai, bet kiekviena akimirka yra verta būti šioje žemėje, patirti, jausti. Kalbu apie vidinę žmogišką laisvę, kurią kiekvienas savyje turime. Dažnai ta vidinė laisvė užrakinama, tada nustojame tikėti gyvenimu. O tai priklauso tik nuo mūsų pačių.

Jūsų linkėjimas 2022-iesiems.

Gyvenkite drąsiai ir ryžtingai, net ir rizikuodami. Leiskite sau išbūti visas akimirkas, net ir tas, kurias patirti ne visada gera. Po tamsos visada ateina šviesa.

Dėkoju už pokalbį.