Prasidėjo Karaimų metai

2022-uosius LR Seimas paskelbė Lietuvos karaimų metais. Sukanka 625 metai nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Taigi, daugiau nei 600 metų karaimai yra Lietuvos dalis, tačiau drįstu teigti, kad vis tiek ši bendruomenė nėra gerai pažįstama. Pradėdami Karaimų metus, kalbiname muzikologę, žymiausią savo tautos muzikos kultūros tyrinėtoją, Lietuvos kultūrai bei visuomenei daug nusipelniusios šeimos atstovę, Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkę doc. dr. Kariną Firkavičiūtę.

Šiais metais valstybės lygiu sulauksime daugiau dėmesio karaimų kultūrai, kuri yra unikali, bet per menkai Lietuvoje pažįstama. Kokį karaimų kultūros paveldo reiškinį Jūs akcentuotumėte pirmiausia?

Pirmiausia – karaimų kalbą, kuri yra unikalus reiškinys, sena, per daug nepakitusi kalba, tebegyvuojanti lig šiol. Ir kas įdomiausia – ja tebekalbama tik Lietuvoje. Prieš kelerius metus buvo paskaičiuota, kad tėra vos trisdešimt šia kalba kalbančių žmonių. Esu viena iš karaimiškai dar mokančių, tik ne visada žinau, ar dėl to reikėtų džiaugtis, ar liūdėti...

Kadaise žmonės natūraliai šia kalba kalbėjo nuo gimimo. Tik paskutiniais dešimtmečiais tendencija pasikeitė – besidomintys imasi jos mokytis jau mokėdami kitų kalbų, nes nebėra natūralios kalbos gyvavimo terpės, ji gyvuoja kaip simbolinė, nors ir brangi vertybė. Ne veltui karaimų kalba yra įtraukta į UNESCO pasaulio nykstančių kalbų sąrašą.

Jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, imta įvairiomis formomis mokyti karaimų kalbos. Vyko kursai, veikė ir tebeveikia jaunimo saviveikliniai kolektyvai, kasmet rengiamos tarptautinės karaimų kalbos stovyklos, sukviečiančios žmones iš įvairių kraštų ne tik pabendrauti, bet ir pasimokyti karaimų kalbos. Šiam svarbiam karaimų kultūros dėmeniui skirsime atskirą mokslinę konferenciją. Ją rengsime kartu su Vilniaus universitetu. Pagrindinis šios konferencijos akcentas – karaimų kalbos gyvavimas bei vartojimas įvairiomis formomis: buityje, poetinėje ir prozos kūryboje, vertimuose.

Prašau plačiau papasakoti, kaip fiksuojamas karaimų paveldas, kokie svarbūs leidiniai yra pasirodę ir kas planuojama išleisti šiemet.

Kai tik atsirado galimybių, nepriklausomoje Lietuvoje karaimų kultūros paveldas imtas gan intensyviai fiksuoti ir publikuoti. Buvo išleisti karaimų poezijos rinkiniai, karaimų poetų kūrybos bei senosios poezijos vertimai į lietuvių kalbą (Firkovičius M. (ed.), Karaj jyrlary. Vilnius, 1989; Firkavičiūtė K. (ed.), Čypčychlej učma Trochka. Vilnius, 1997; Kobeckaitė H. (ed.), Bir kiuń ėdi..., Vilnius, 2015), išleistos maldaknygės karaimų kalba (Firkovičius M. (ed.), Karaj koltchalary, Vilnius, 1993; Firkovičius M. (ed), Karaj dińliliarniń jalbarmach jergialiari. 1–2 t., Vilnius, 1998–1999), kalbos vadovėliai, pasikalbėjimų rinkiniai, pasakojimai karaimų kalba (Firkovičius M., Mień karajče ürianiam, Vilnius, 1996; Kobeckaitė H., Rozmówki polsko-karaimsko-litewskie, Wroclaw, 2011; Zajončkovskis M., Jomachlar pratorunlarha. Vilnius, 2012; Lavrinovič М., Avaldan kieliasigia, Trakai, 2011), keli biblinių tekstų vertimai į karaimų kalbą (Saliamono sakmės, Psalmynas). Žmonės, kurie gerai mokėjo gimtąją kalbą, išleido atskirus leidinius, žodynus: Józefowicz G., Słownik Polsko-Karaimski w dialekcie trockim. Trakai, Vilnius, Warsaw, Wrocław, Gdańsk, Nashville, 2008; Juchniewicz S., Podręczny słownik Polsko-Karaimski, Wrocław, 2008; Лавринович М., Русско-караимский словарь, Вильнюс, 2012; Špakovska A., Lietuvių–karaimų kalbų žodynas, Vilnius, 2020).

Kaip jau minėta, karaimų kalba yra vienas iš svarbiausių mūsų kultūros turtų. Ji gan plačiai kalbininkų ištyrinėta, lyginta, aptarta, tačiau gyvoji jos išraiška fiksuota nedaug. O šiais laikais atsirado toks poreikis – mat ir knyginis palikimas nebėra toks paveikus kaip gyvas skambesys. Tuo tikslu buvo parengtas ir išleistas tarptautinio projekto (Švedija, Didžioji Britanija, Japonija, Lietuva) rezultatas – interaktyvi plokštelė „Spoken Karaim“ su įrašytais karaimų kalbos tekstais (žmonių pasakojimais), su jų sintaksės ir gramatikos analize, žodynėliu, papildoma aiškinamąja medžiaga, keliais dainų įrašais. Ši plokštelė tebeaktuali ir dabar, tik kaskart turi prisitaikyti prie atsinaujinančių techninių sąlygų, kintančių programinių platformų.

Prieš kelerius metus karaimiškai tebešnekantys žmonės pelnė dar atskiro dėmesio. Buvo įrašyti jų pasakojimai žodžiu, pasikalbėjimai, naujai užfiksuotas, dokumentuotas dar tebegyvas kalbos paveldas. Įgyvendinome ir tokį naujovišką projektą – aranžavome kelias tradicines karaimų dainas instrumentų ansambliui ir balsams (www.karaim.eu), parengėme šių dainų karaokės versijas. Šitaip galima pramokti ne tik dainų, bet ir kalbos.

Metų minėjimo programoje numatomas tradicinės karaimiškos kulinarijos leidinys bei įvairius karaimus pristatantis pasakojimų rinkinys. Žiūrėsime, kaip sparčiai bus galima šiuos sumanymus įgyvendinti.

Prieš keletą metų pasirodė Jūsų knyga „Życie w pieśni karaimskiej – Life in Karaim songs – Gyvenimas karaimų dainose – Tirlik karaj jyrlarynda“ (išleido Lenkijos karaimų sąjungos leidykla „Bitik“ ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Ko gero, muzikinių leidinių yra ir daugiau? Kokia situacija su muzikiniu paveldu ir jo puoselėjimu dabar?

Labai džiaugiuosi šia išleista knyga, į kurią nugulė ne tik mano pačios, bet ir mano Tėčio, 1993–2000 m. buvusio Lietuvos karaimų vyresniojo dvasininko bei ilgai dar sovietiniais laikais neformaliai ėjusio šias pareigas Mykolo Firkovičiaus (1924–2000) darbų dalis. Tai yra ryškus paveldo fiksavimo opusas muzikos, papročių, poetinės kūrybos aspektu. Muzikos prasme tai pirmas ir vienintelis tokio pobūdžio leidinys, kuriame publikuojamos originalios tradicinės karaimų pasaulietinės ir paraliturginės, šeimos ritualų religinės giesmės bei dainos.

Pasaulietinės arba liaudies dainos dar plačiai tebefunkcionuoja bendruomenėje, visi jas moka ir noriai dainuoja. Yra tik vienas niuansas – jos visos yra vienbalsės ir atliekamos be jokio instrumentinio pritarimo. Dėl šitos priežasties gal jaunimas jas vis mažiau dainuoja. Tačiau šių laikų galimybės padeda: žinant originalias melodijas, jas galima aranžuoti ar kitaip pritaikyti. Ir tokių pastangų yra. Minėjau mūsų Bendrijos atliktą muzikinį projektą su kelių dainų aranžuotėmis ir karaokės versijomis. Šio projekto tikslas buvo parengti galimą instrumentinį akompanimentą vienbalsėms melodijoms ir palengvinti jų atlikimą, dainavimą. Kitaip tariant, projektas buvo sumanytas kaip taikomasis.

Yra ir kitų mėginimų pasinaudoti mano surinkta ir paskelbta medžiaga. Lenkijoje gyvenantys karaimai įteikė mano knygą Lenkijoje garsėjančiai dainininkei, kurios specializacija – nelenkiškų kultūrų muzikos atlikimas. Ji parengė savitą šio repertuaro interpretaciją, tik labiau kaip „meninį projektą“, skirtą klausymui. Kiekvienas gali laisvai pasirinkti, kas jam patinka. Dar viena tos originalios medžiagos interpretacija – pačioje knygoje išspausdintos šešių tradicinių dainų versijos, profesionalios kompozitorės perdarytos balsui su fortepijonu. Tai nauji, profesionalūs kūriniai, skirti tikrai ne mėgėjams, ir jų paklausius sunku būtų atpažinti originalias melodijas, kurios tapo šių naujų kūrinių inspiracija.

Tad tradicinė muzika gyvuoja savitomis formomis ir toliau. Beje, jaunimo šokio ansamblis, įgyvendindamas savo choreografinius sumanymus, remiasi Krymo karaimų folkloru, kur skamba kiek kitokio tipo melodijos.

Yra tik vienintelė muzikinio karaimų palikimo dalis, kuri nebeišliko – tai paraliturginis repertuaras. Jis liko tik knygoje, nes šitų tradicijų jau niekas ilgus dešimtmečius nebepuoselėjo, religijos ir kitų kultūrų draudimas sovietmečiu gan giliai paveikė būtent šią bendruomenės gyvenimo dalį. Laimei, išliko liturginės giesmės – pirmiausia irgi mano Tėčio dėka, nes jis įrašė ankstesniojo Lietuvos karaimų dvasininko Simono Firkovičiaus giedojimus, šiomis melodijomis dalijosi su manimi, aiškino jų struktūrą ir savitumus. Tokiu būdu kurį laiką mes abu su Tėčiu dar papildėme įrašų fonoteką, aš vėliau šį repertuarą analizavau ir ta tema apgyniau daktaro disertaciją. O dabar įrašų klausosi ir iš jų mokosi tie, kurie šiuo metu veda karaimiškas pamaldas. Tad melodijos viena ar kita forma dar gyvos.

Itin svarbu įamžinti karaimų istorijos ir kultūros reiškinius, juolab kad tai neatsiejama Lietuvos istorijos dalis – taip praturtinamas visos Lietuvos paveldas. O kaip su aktualijomis? Ką atnešė naujausia Lietuvos istorija, ar ji palanki mažai Jūsų bendruomenei? Su kokiomis problemomis susiduriate?

Naujausia Lietuvos (ir pasaulio) istorija yra kupina iššūkių... Iš dalies galime sakyti, kad tie naujausi laikai, būdami visiškai atviri ir demokratiški, yra labai palankūs visoms kultūroms – visi gali atvirai reikšti savo kultūrinius savitumus, turi įvairių progų ir galimybių juos atskleisti, parodyti, niekas to nevaržo ir nedraudžia. Kita vertus, ši didelė laisvė, patupdanti visą pasaulį kiekvienam ant delno, lengvai atitraukia dėmesį nuo tradicinių dalykų, nes gi tiek daug yra masinančių naujų, įdomių, dar nepatirtų reiškinių, kultūrų ir pan... Savajai lieka vis mažiau laiko ir taip ji dar sparčiau nyksta arba tiesiog kur kas lengviau fiksuojasi ant popieriaus nei realioje žmonių sąmonėje. Taigi, naujausi laikai reikalauja nepaprastai daug ryžto ir pastangų iš tų, kurie yra linkę išlaikyti savo tradicinę kultūrą. Beje, lietuvių tradicinė kultūra irgi išgyvena panašią metamorfozę, tik kad lietuvius dar, ačiū Dievui, skaičiuojame milijonais, ir gyvuoja atskira Lietuvos valstybė. O dviem šimtams karaimų susitvarkyti yra kiek sunkiau. Bet esame optimistai, nenukabiname nosies ir veikiame, kiek galime. Juk dar gyvename!

Kokia buvo Jūsų vaikystės tautinio identiteto suvokimo patirtis? Kada ir kaip įsitraukėte į tautinę kultūrinę veiklą?

Vaikystėje abi mane aktyviai supančios kultūros, karaimų ir lietuvių, labai integraliai pynėsi. Pati nei jaučiau, nei dirbtinai dariau kokių takoskyrų. Į darželį ėjau mokėdama tik karaimiškai, ir kitus vaikus ten mokiau šios kalbos – buvo visiems linksma ir smagu (manau...). Per darželį ir mokyklą bei aukštąsias buvau visiška lietuvė, o namie kalbėjome karaimiškai, šventėme, minėjome visas šventes, Tėtis mokė mane religijos pagrindų. Gal dėl to tiek identiteto suvokimas, tiek jį pagrindžiančios žinios gana natūraliai atėjo į mano gyvenimą. Jau tik vėliau studijuodama analizavau teorijas ir istorijas, domėjausi religijų istorija, nes viso to man reikėjo rašant disertaciją. O ir šiais laikais pravertė – dabar dalyvauju rengiant naujas Dorinio ugdymo programas (rengiu karaimų tikybos programą). Įvairių mokyklos pakopų programos yra atnaujinamos, kitaip konceptualizuojamos, tai vėlgi įdomus iššūkis tiek man, tiek turbūt ir patiems atnaujinimo teoretikams. Svarbu bus matyti, kaip tas naujas požiūris, orientuotas daugiau į kompetencijų, o ne žinių ugdymą, veiks ir kokių duos rezultatų.

O prasidėjus tautiniam atgimimui man net klausimas nekilo, kad galima būtų ko nors nedaryti, patingėti ar tik iš šono stebėti. Mūsų visi namai virė naujomis idėjomis, sumanymais, vyko įvairūs susitikimai, pagaliau galima buvo atvirai visiems pasakoti, kas tokie tie karaimai, kuo jie įdomūs, ir prisiminti jų įdomų kelią Lietuvos istorijoje. Abu mano tėvai buvo labai drąsūs ir aktyvūs žmonės, puikiai pažinojo savo tautinę kultūrą iš vidaus, ją nuoširdžiai mylėjo ir todėl labai natūraliai ją visa savo esybe skleidė. Mama Halina Kobeckaitė labai aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, vėliau buvo pirmoji Tautybių departamento direktorė. Būdama visą savo gyvenimą aukštose valstybinėse pareigose, ji niekad nepamiršo savo karaimiškos prigimties, nuolat dėjo labai daug pastangų ir iki dabar jas tęsia, kad apie karaimų kultūrą būtų žinoma, kad ji išliktų, būtų suprasta ir priimta.

Tad mano įsitraukimas į tautinę karaimišką veiklą buvo visiškai natūralus, tiesiog joje visada buvau. O nuo 1997-ųjų atlieku ir aktyvų vaidmenį kaip Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė. Nemanykite, kad viskas visada eina kaip sviestu patepta... Nors gera, jei taip iš išorės atrodo. Tačiau viduje buvo ir yra išgyvenama daug kovų, manau, mano Tėvai irgi perėjo panašius išbandymus. Tačiau jiems šventas tikslas ir geradarystė savo tautai tikrai padėjo rasti jėgų. Iš jų semiuosi paskatinimo ir argumentacijos sau.

Galbūt, daugelio įsivaizdavimu, karaimai Lietuvoje gyvena tik daugmaž Trakuose. Ar yra gausesnių bendruomenių kitur, netgi kitose pasaulio šalyse?

Šiuo metu karaimai Lietuvoje yra išsibarstę po įvairius miestus: Vilnius, Trakai, Panevėžys, Naujamiestis, Kaunas. Esame tikrai labai gerai integravęsi į Lietuvos visuomenę ir nebeturime nei uždarų bendruomenių, nei kokių išskirtinių, tik su karaimais susijusių Lietuvos vietovių. Šiais laikais turbūt gausiausiai visgi karaimų rasime Vilniuje – kaip tik vienas iš 2022-ųjų paminėjimo projektų yra naujas statistinis Lietuvos karaimų bendruomenės tyrimas. Tuomet pamatysime pačią aktualiausią informaciją šia tema, turėsime tikslesnių skaičių.

Istoriškai pažiūrėjus, Trakai buvo pirmoji bendruomenės įsikūrimo vieta, šis miestelis per visą laiką išlaikė tiek savo administracinę svarbą, tiek ir emocinę trauką – net jei tai formaliai niekur neužrašyta, tikrasis dvasinis karaimiškas centras Lietuvoje visada buvo ir tebėra Trakai. Bendruomenės kūrėsi ir šiaurės Lietuvoje (Naujamiestyje, Biržuose, Panevėžyje, kitur), tai nutiko, kaip manoma, apie XVI amžių. Vėliau, jau apie XIX–XX a., ir Vilniuje – naujo ekonominio centro augimas visgi darė savo įtaką.

Karaimai, kaip ir kitų tautybių Lietuvos gyventojai, pačiais naujausiais laikais yra emigravę ir į kitas pasaulio šalis – Didžiąją Britaniją, JAV, Vokietiją. O paėmus platesnį kontekstą, tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karaimų palikuonys gyvena Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje. Įvairiais istorijos etapais formavosi karaimų bendruomenės tuose kraštuose, kiekviena jų turi savitą istoriją, nepaprastai smarkiai ir gan tiesiogiai įtakotą politinių tos pasaulio dalies peripetijų.

Lietuvos karaimai palaiko glaudžius ryšius su savo broliais karaimais Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje. Tiek labiau formalius, – kviečiame juos į renginius Lietuvoje ir važiuojame paviešėti į kitas šalis, – tiek ir šeimyninius, nes yra nemažai santuokų, jungiančių iš skirtingų šalių kilusius žmones. Bendradarbiavimas suaktyvėjo per pastaruosius tris dešimtmečius. Tebedraugaujame, net jei tose šalyse yra daugiau mišrių santuokų ir priklausymą karaimų kultūrai lemia ne tiek žmogaus kraujo ryšiai, kiek jo paties sąmoningas apsisprendimas.

Koks yra šiuolaikinis karaimų jaunimas?

Tą būtiną karaimišką gyvybišką energiją paskatina būtent karaimų jaunimas, kuris nori organizuoti bendruomenės veiklą, renginius, kuris yra gan sąmoningas, o kartu modernus ir atsinešantis jau savas, visai kitokias veiklos priemones. Galime džiaugtis, kad per nepriklausomybės trisdešimtmetį užaugo tokia grupė žmonių. Vyresnieji jiems siekia perduoti tradicinių žinių, o jaunimas ima kol kas tiek, kiek gali, bet lieka karaimiškoje terpėje, kuria projektus, buria amžininkus ir nori kalbėti apie ateitį. Džiugu tai matyti. Tikiuosi, kad ir šiais metais liudysime kelias gražias tokių jėgų apraiškas – visus tris bendruomenei skirtus renginius Karaimų metų proga rengia pats jaunimas. Jis eina į priekį drąsiai, tikiu, kad viskas pavyks.

Prašau plačiau papasakoti apie Karaimų kultūros bendrijos veiklą.

Lietuvos karaimų kultūros bendrija (LKKB) yra kultūrinė visuomeninė organizacija, ji veikia nuo 1988-ųjų. Bendrija susikūrė siekiant saugoti ir puoselėti karaimų tautiškumą, tapatybę, tradicijas, apeigas, gaivinti ir išlaikyti karaimų kalbą bei jos mokytis. Svarbią šios organizacijos veiklos dalį sudaro karaimų kultūros populiarinimas ir pristatymas Lietuvoje bei užsienyje, bendravimas su Krymo, Lenkijos, Rusijos karaimais.

Bendrija rūpinasi karaimų kultūriniu gyvenimu – kasmet organizuoja įvairius projektus, tarptautines karaimų kalbos ir kultūros stovyklas vaikams bei suaugusiems. Jų programą sudaro kalbos pamokos, pažintiniai seminarai, kūrybinės dirbtuvės, įvairios meninės veiklos, aktualizuojančios karaimų kultūrą. LKKB taip pat rengia ir leidžia knygas, leidinius apie karaimų kultūrą bei paveldą Lietuvoje (naujausias leidinys – „Karaimų kenesos Lietuvoje“ lietuvių, anglų, vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis). Taip pat organizuojami tautiniai vakarai, edukaciniai, moksliniai, karaimų kultūrą pristatantys ir populiarinantys renginiai bei projektai (pvz., virtualus turas po kenesas, „Karaimų kalba dainuojant“, kultūrinis maršrutas „Vilnius ir karaimai“, dokumentiniai filmai, kt.). Informaciją apie tai galima rasti Bendrijos internetinėje svetainėje www.karaim.eu.

LKKB skatina ir palaiko karaimų jaunimo folkloro ansamblį „Birlik“ (liet. „Vienybė“), jį pristato Lietuvos ir tarptautiniuose renginiuose. Bendrija kartu su Lietuvos karaimų religine bendruomene taip pat bendrauja su į karaimus besikreipiančiais žurnalistais iš Lietuvos ir užsienio, studentais, kitomis bendruomenėmis ar institucijomis, mokslininkais, kurie domisi karaimų gyvenimo Lietuvoje aspektais bei tradicijomis. Abi organizacijos padeda rasti reikiamus atsakymus, informaciją ar kontaktus. 2018 m., minint Bendrijos veiklos trisdešimtmetį, ant namo Trakuose, Karaimų g. 29, buvo atidengta memorialinė lenta, primenanti pirmąją po Antrojo pasaulinio karo viešą, istorinę karaimų sueigą 1988-aisiais. Kartu buvo parengta jubiliejui skirta paroda, vyko prisiminimų seminaras ir koncertas.

2022-aisiais kimbame į Karaimų metų programos įgyvendinimą. Turime daug planų ir numatytų renginių, leidinių.

Dėkoju už pokalbį.