Iljos Aksionovo metamorfozė

2021 m. gruodžio pabaigoje išgirdome du Lietuvos menininkus – dainininką Ilją Aksionovą ir pianistą Gustą Raudonių, studijuojančius Diuseldorfo (Vokietija) aukštojoje muzikos mokykloje. Šis duetas tarptautiniame „Lied-duo“ konkurse Hertogenbose (Nyderlandai) apdovanotas specialiuoju prizu už artistiškumą ir kitą sezoną kviečiamas sugrįžti rečitaliui su nauja programa.

Ilja Aksionovas ir Gustas Raudonius Vilniaus „Organum“ salės publiką švenčių išvakarėse pradžiugino ambicinga Lied žanro programa. Menininkų duetas ją intriguojamai anonsavo kaip „kelionę jausmų labirintu, kuris iš pradžių atrodo paprastas, tačiau žengiant giliau paklaidina ir negrįžtamai įkalina“.

Solidžiame dviejų dalių vakare nuskambėjusios Franzo Schuberto, Roberto Schumanno, Johanneso Brahmso, Hugo Wolfo, Ferenco Liszto, Gabrielio Fauré, Karolio Szymanowskio ir kitų autorių dainos, įkvėptos poetų amžininkų eilių, prasmingai susiliejo į nenutrūkstamą dainų ratą. Pakerėtos širdies herojus, pasitelkęs gamtos peizažo detales – saulės spindulį, blyškų mėnulį, upelio bangelę, lengvasparnį karvelėlį, zvimbaujančią bitelę, gėlių žiedus, jų aromatą, drugelį aksominiais sparnais, – mintimis lanko Mylimąją, sveikina, girdi ją ir regi šalia savęs. Mylimoji šaukiama daugeliu vardų: Nele, Eudija, lady Caroline, Fidile, Auksaplauke, ji lyginama su žvaigžde, vadinama brangiausiąja arba tiesiog Mylimąja. Šie kreipiniai fokusuojami į apibendrintą Mylimosios portretą, tarsi aliuzija į Petrarcos Laūrą, Dante’s Beatričę ar Botticelli Venerą. Tai – nepasiekiamoji Ji, idealas, svajonė, vizija, o gal prarasta nerealaus sapno herojė. Tokį portreto sąlygiškumą nusako trumpas žodelytis jei šioje Schuberto dainos „Meilės artuma“ (Goethe’s eilės) citatoje: „Esu su tavimi, kad ir kaip toli tu būtum. O, jei tu būtum čia...“

I. Aksionovo lūpomis išdainuoti romantinio herojaus išgyvenimai – ilgesys, meilė, sielvartas, švelnumas, liūdesys, prisiminimų graudulys, geismas, neviltis – suvienijami romantizmo kodu Sehnsucht (galima versti kaip Ilgesys), visus suminėtus jausmus apimančiu. Net ir egzistencinė amžino išėjimo nuojauta kone viliojanti: „Mano širdis miega virš lelijos blyškios. Ramiu miegu, tarsi mirtis; saldi mirtis, kvepianti mirtis, kaip mylimosios kvėpavimas“, – kaip Henri Duparco „Ekstazėje“, Henri Cazalio (Jean Lahor) eilėms.

Koncerto pabaigoje skambėjusi ankstesnio istorinio laikotarpio Ludwigo van Beethoveno daina „Tolimai mylimajai“ iš ciklo tuo pačiu pavadinimu (Alois Jeitteles eilės) atveria koncerto idėją: ši daina – tai šaltinis, iš kurio išplukdytas tik ką nuskambėjęs dainų pluoštas, kartu ir dedikacija, prašant Mylimąją šias ilgesio persunktas dainas priimti dovanų.

Klausydamas Iljos ir jo talentingo bendraminčio pianisto Gusto Raudoniaus, negali atsistebėti įvykusia dainininko metamorfoze. Argi seniai girdėjome Iljos diskantą „Dainų dainelės“ konkurse; dvylikmetį paauglį, dainavusį Mažąjį princą operoje, bei vėlesnius jo pasirodymus televizijos projektuose? Tuomet berniukas pelnė susižavėjusių žiūrovų simpatijas. Šiandien I. Aksionovas – brandus menininkas, pasirinkęs elitinį meną, sėkmingai žengiantis aukštosios prabos link. Jo dainuojamam repertuarui privalu išsilavinimas, akiratis, kalbų mokėjimas, skonis. Koncerte visa tai su kaupu išgirdome: tinkama balso emisija, jau meistriškai valdomas vokalas, turtinga interpretacijos spalvų paletė, muzikalumas, valia ir saikas, vengiant bet kokio išoriškumo, elegantiška laikysena ir talentingo aktoriaus gebėjimai. Ir išmintis. Toji kone aiškiaregiška išmintis, iškilniai suderinanti poetiškos sielos įkarštį ir filosofo žvilgsnį iš šalies. Brangiausia tai, kaip visas šis arsenalas, intuicijos reguliuojamas, veikia taip sinchroniškai, jog klausydamasis pamiršti, kad žmogus dainuoja. Perfrazavus koncerte skambėjusios Liszto dainos „Kai aš miegu“ (Victoro Hugo eilės) eilutę, galima pagalvoti, kad gal „prie (jo) lūpų plazdena liepsnelė – paties Dievo išgryninta kibirkštis“?

Jautria širdimi režisuojamą kūrinių prasminį turinį įgyvendinti padėjo darniai vienijantis pianisto G. Raudoniaus įnašas, nes Lied, kaip žinome, yra lygiavertė dviejų menininkų kūryba.

Koncerto netikėtumas – programoje neįrašyta Felikso Bajoro daina „Šių naktely“, tapusi koncentruotu visos programos vertimu į lietuvių kalbą. Ar tik nebus pagaliau įnoringasis mūsų kompozitorius sulaukęs idealių savo kūrybos interpretuotojų?

Dėkui aktoriui Martynui Beruliui, skaičiusiam lietuviškus eilių vertimus, puikiai parengtus pačių atlikėjų.

Linkėdami sėkmingų Naujųjų metų, nekantriai lauksime naujų Iljos Aksionovo ir Gusto Raudoniaus koncertų Vilniuje!