Visada neprilygstamas ir laukiamas

Koncertas buvo lauktas: bene prieš dvejus metus „Kaunas Jazz“ paskelbė apie planuojamą Gregory Porterio koncertą su Kauno simfoniniu orkestru, bet numatytu laiku jam nebuvo lemta įvykti. Kantriai perkėlinėtas, perplanuotas susitikimas tapo tikrove gruodžio 6 d. „Žalgirio“ arenoje Kaune, lengvai sutalpinusioje daugiau nei keturis tūkstančius dainininko gerbėjų (kurių dauguma daugiau nei metus saugojo bilietus). Tai buvo penktasis džiazo vokalo žvaigždės apsilankymas Lietuvoje.

Daugkartiniai žvaigždžių sugrįžimai festivaliuose, nors ir mėgstami publikos, nelabai patinka kritikams, mat viena iš stambiųjų tarptautinių muzikos renginių misijų yra plėsti klausytojų akiratį ir siekti įvairovės savo siūlomose programose. Tačiau Gregory Porteris yra atskira istorija. Jis čia jau turi gausią mylinčią auditoriją, su festivaliu užsimezgė šilta nuoširdi draugystė, ir tie sąlyginai dažni apsilankymai suteikia brangią progą stebėti, kaip keičiasi muzikantas, kaip atsinaujino jo repertuaras, kaip evoliucionuoja pamėgtų kūrinių interpretacijos ir t. t.

Išklausiusi keturis iš penkių G. Porterio koncertų Lietuvoje (man neteko išgirsti tik pirmojo, kuris vyko VDU salėje), galiu konstatuoti fenomenalų jo vokalinės formos stabilumą. Atrodo, tarsi jo balsas nežino nuovargio ir visuomet paruoštas skambėti lyg nepriekaištingai suderintas, patikimas instrumentas, atsparus aplinkos poveikiui. O programos išdėstytos taip, kad balso nepatausosi: kartais intensyvios, techniškai sudėtingos dainos eina viena po kitos, bet niekam nekyla menkiausia mintis, kad tai reikalauja ištvermės, nes jam esant scenoje visa tai atrodo natūralu ir lengva.

Pažįstamos dainos, kaip „Hey Laura“, pasigirstanti kiekviename G. Porterio koncerte Lietuvoje, „Lonely One“, „No Love Dying“, „When Love Was King“ (atlikta bisui), išsiskleidė ūgtelėjusios, pasidabinusios naujomis aranžuotėmis, subtilia orkestro palete. „Water Under Bridges“ – atvirkščiai, tapo kamerinė, intymiai atlikta duetu su Chipu Crawfordu. Dainoje „Musical Genocide“ šį kartą buvo atvertos erdvės instrumentininkų improvizacijoms ir kiek prislopintas dainos dramatizmas, pabrėžiant tikėjimo muzika, mėgavimosi ja motyvą. Naujos, koncertuose dar negirdėtos dainos iš albumo „All Rise“ – „If Love is Overrated“, „Concorde“, „Revival Song“, „Modern Day Apprentice“, „Mr. Holland“ – gvildena tas pačias temas, kurias G. Porteris pradėjo atverti dar albumuose „Water“ ir „Liquid Spirit“, ir liudija sklandžią jo dainakūrystės evoliuciją. Porteris yra nuoseklus kūrėjas, turi tvirtus muzikinius estetinius įsitikinimus, ir jo kūrybinis kelias veda per skverbimąsi gilyn ir siekį vis geresnės kokybės, ne per išorinių priemonių bei stilistikos kaitaliojimą.

Daugelį metų jis pasikliauja tų pačių muzikantų branduoliu. Tai pianistas Chipas Crawfordas, būgnininkas Emanuaelis Harroldas ir kontrabosininkas Jahmalas Nicholsas. Pianistas ir būgnininkas tapo G. Porterio grupės nariais po vieno puikaus jam session Harleme ir koncertuoja drauge daug metų. Jie nedaug naudojasi proga pademonstruoti, kokie yra puikūs solistai. J. Nicholsas savo solinį momentą pateikė ne kaip džiazo solo, o visokių ryškių ritminių figūrų popuri forma, sužavėdamas publiką artistiškai perteikiamais kontrastais. Ch. Crawfordas – labai panašiai, suvėrė solo iš citatų, įvairių kontrastingų fragmentų, galiausiai išsišėldamas. Tai efektingi momentai, puošiantys koncertą, bet tikrasis instrumentininkų uždavinys – būti tikra grupe ir tiesiog atlikti viską, ko reikalauja iš jų daina, ir jie tai daro nuostabiai patikimai.

Tąvakar jų gretas papildė išskirtinis svečias saksofonininkas Soweto Kinchas! Tai buvo maloni staigmena, iš anksto neanonsuota. Soweto sužėrė keletą tikrų, sodrių džiazinių solo, aštriu matiniu tembru ir tirštais garsų srautais epizodiškai tapdamas nuostabia kontrastuojančia atsvara G. Porterio baritono aksomui. Vargonininkas Ondrejus Pivecas – naujoji Porterio ansamblio spalva, efektingas meistras, „Hammond“ garsingumu konkuruojantis su simfoniniu orkestru.

O dabar pakalbėkime apie Kauno simfoninį orkestrą, kuriam dirigavo Vilmantas Kaliūnas. Visa ta spalvinė magija, kurią gali perteikti orkestras, ypač sušvito antroje koncerto dalyje – Edeno Ahbezo „Nature Boy“ ir Charlie’o Chaplino „Smile“, kurių aranžuotės ir yra pagrįstos orkestro galimybėmis. Abi dainos G. Porteriui yra nepaprastai brangios ir jo interpretacijos laikytinos etaloninėmis, ir jos tapo tyro grožio deimantais koncerto karūnoje. Tačiau tais atvejais, kai orkestras turėjo dirbti išvien su G. Porterio grupe, vietomis suskambėdavo gerokai kukliau, negu muzikologas norėtų girdėti. Tai nereiškia, kad Kauno simfoninis orkestras ko nors neparuošė. Muzikantų profesionalumo lygis ir meistriškumas jokių abejonių nekelia. Tačiau įgarsintas koncertas turi tam tikrą specifiką. Atrodo, kad orkestras ne visuomet galėjo gerai girdėti save, arba kartais garso lygis scenoje buvo tiesiog per aukštas, ir styginiai, priversti forsuoti, suskambėdavo ne visai idealiu unisonu. Dėl to šiek tiek apmaudu, nes norėjosi didžiuotis, riesti nosį ir vėliau girtis visam pasauliui, kad Kaune orkestras skamba lyg iš Holivudo.

Kad neskambėtų kaip iš Holivudo, truputį pasistengė ir „Combo“. Prieš keliolika metų, tik pradėjusi rašyti recenzijas, kas antrą (o kartais ir kiekvieną) jų aš vis turėdavau papildyti pastabomis apie įgarsinimą. Laikas bėga, garso režisierių skonis nesikeičia. Vėlgi, projektas buvo labai sudėtingas įgarsinimo atžvilgiu, ir norisi džiaugtis, kad girdėjome puikų balansą tarp vokalo ir instrumentinių partijų. „No Love Dying“ nedidelis garso brokas buvo susijęs, tikėtina, su kažkokiu technikos „gliuku“, kuris truko labai trumpai. Tačiau per visą koncertą badė ausis pavienių instrumentų garso lygio perdozavimas: tai būgnų („Concorde“), tai vargonų, tai fortepijono (visą koncertą). Ch. Crawfordas – anaiptol ne klaviatūros glostytojas, bet įgarsinimas jam suteikė itin šaižų, aštrų ir grubų, neproporcingą skambėjimą. Patalpos dydis tokio „sprendimo“ niekaip nepateisina. Tai tiesiog prasto skonio ir neatidžių ausų rezultatas, kuris nėra atsitiktinis, mat tokia įgarsinimo tendencija girdima reguliariai.

Nepaisant tų detalių, kurios sudarė tam tikrą plyšį tarp tobulo pasaulinės žvaigždės pasirodymo vaizdinio ir to, kaip koncertas įvyko realybėje, tai buvo išskirtinis ir magiškas vakaras, kurį dalyvavusieji atmins visą gyvenimą. Nes kai G. Porteris dainuoja – tai neprilygstama! Tai yra unikalus balsas, svarbios išgyventos žinutės, tikri jausmai, tyros autentiškos dainos, kerinčios savo senamadišku jautrumu. Solistas scenoje, simfoninis orkestras, tūkstančiai žmonių, užgniaužę kvapą leidžiasi užburiami didžiulio crescendo, skleidžiantis mielai Chaplino melodijai... Trypiančios kojos, šypsenos ir spontaniški šokiai, aidint tokiai pozityviai lygybę teigiančiai dainai „Mr. Holland“... Akimirksni žavus, kodėl gi tu nesustojai? G. Porteris Lietuvoje lankėsi penktą kartą. Nujaučiu, kad norėsime vėl pakartot...