Orkestro ir balso susitikimas

Gruodžio 9-ąją muzikos gerbėjai rinkosi į Nacionalinę filharmoniją, kurioje šeimininkavo šiuo metu namų dėl rekonstrukcijos neturintis Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus. Orkestras ir solistė Lauryna Bendžiūnaitė publikai padovanojo žymiausio XX a. britų kompozitoriaus Benjamino Britteno „Keturias prancūziškas dainas“ ir lenkų muzikos pasididžiavimo Witoldo Lutosławskio „Silezijos triptiką“. Koncerto pradžioje nuskambėjo Claude’o Debussy simfoninis preliudas „Fauno popietė“, kurį Maurice’as Ravelis pavadino „epochos šedevru“. Kadaise, per dirigentų kursus, šį kūrinį teko girdėti gal keturis kartus iš eilės. Bet kokiam dirigentui „Fauno popietė“ yra sudėtingas ir daug pastangų reikalaujantis kūrinys, kaip, beje, ir fleitai, kurios partiją virtuoziškai ir tiksliai atliko fleitų grupės koncertmeisteris Mindaugas Juozapavičius.

L. Bendžiūnaitė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė (prof. Reginos Maciūtės dainavimo klasė), studijavo Londono Karališkojoje muzikos akademijoje (prof. Joy Mammeno dainavimo klasė), vėliau stažavosi Kardifo „Balso akademijoje“ pas prof. Dennisą O’Neillą ir žymiąją Kiri Te Kanawą. Tarptautiniame konkurse „XXI amžiaus menas“ Kijeve (2013 m.) laimėjo pirmą vietą, konkurse „Pavarotti Prize“ (2010 m.) buvo apdovanota pagrindiniu prizu. Šiuo metu yra Štutgarto (Vokietija) operos teatro solistė. Neseniai dainininkė pasirodė festivalyje „Gaida“, čia atliko vieną žinomiausių šiuolaikinio danų kompozitoriaus Hanso Abrahamseno kūrinių „Let Me Tell You“.

L. Bendžiūnaitės vokalas – ryškus, aštrus, sodrus, bet kartu labai lengvas ir lyriškas. Tiksliai ir ypač jautriai, dramatiškai atlikdama minėtus sudėtingus XX a. kūrinius, ji pademonstravo išties kerintį, „krištolinį“ balsą. Lyginant su operomis „Bilis Budas“ ar „Peteris Graimsas“, Britteno „Keturios prancūziškos dainos“ atrodo mažiau reikšmingos ar įdomios, bet suvokiant, kad tai buvo jauno kompozitoriaus dovana tėvų vestuvių metinėms, pribloškia, kaip įdomiai sudėliota harmonija, kaip išsiskiria atskiros instrumentų grupės, kurios šiame atlikime vietomis net gožė vokalistę.

Lutosławskis „Silezijos triptike“ panaudojo folkloro tekstų ir muzikos motyvų, kartkartėmis kūrinys man priminė Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“. L. Bendžiūnaitė aiškiai tarė žodžius, jos kūno kalba rodė, kaip paprastai ir lengvai ji valdo visą muzikinę medžiagą. Koncerto staigmena tapo publikos prašymu atliktas bisas – Rimanto Giedraičio aranžuota lietuvių liaudies daina.

Antroje koncerto dalyje orkestras pagrojo Antono Brucknerio Simfoniją Nr. 6 A-dur, tęsdamas monumentalų ciklą „Visos A. Brucknerio ir D. Šostakovičiaus simfonijos“. Savo Šeštąją simfoniją kompozitorius rašė išgyvendamas kūrybinį pakilimą, keliaudamas po Šveicariją ir vargonuodamas. Pasak XX a. britų kompozitoriaus Roberto Simpsono, nors ir retai atliekama, netgi „bjauriuoju ančiuku“ laikoma Brucknerio simfonija (nes labai skyrėsi nuo kitų jo simfonijų), yra sodriai išraiškinga, „temos nepaprastai gražios, drąsios bei subtilios“. Simfonija pasižymi klasikinės formos meistriškumu, pasak amžininkų, yra padariusi didelį įspūdį Johannesui Brahmsui.

Valstybinis simfoninis orkestras kūrinį atliko aistringai ir pakylėtai. Tiršta styginių faktūra plėtojosi, atrodė, iki begalybės, kol staiga nutrūkdavo kiekvienos dalies pabaigoje. Orkestro meistriškumas ir virtuoziškumas nepaliko abejingų – kilo publikos ovacijos. Didingas kūrinys puikiai suskambėjo po filharmonijos skliautais, taip tarsi įrodydamas, kad šiam orkestrui labai reikia puikios akustikos salės, kurią, tikėkimės, jau po keleto metų jis turės.