Bacho magija Paliesiuje

Gruodžio 12 d. Paliesiaus dvaro salėje „Pasaga“ klausytojai patyrė tikrą dvasios katarsį, kai užgniaužę kvapą klausėsi dvylikos Johanno Sebastiano Bacho Preliudų ir Fugų iš „Gerai temperuoto klavyro“. Skambino lenkų pianistas Piotras Anderszewskis, garsėjantis kaip perfekcionistas. Jis kruopščiai atsirenka kompozitorius ir kūrinius. Jo interpretacijos nuolat apdovanojamos bei skamba prestižiškiausiose scenose: Vienos „Konzerthaus“, Berlyno filharmonijos, „Wigmore Hall“, „Carnegie Hall“ ir pan., jis groja su Londono simfoniniu, Londono filharmonijos, Berlyno filharmonijos bei kitais orkestrais. Su garsia įrašų studija „Warner Classics“ bendradarbiauja nuo 2000 metų. Jo Bacho partitų įrašas buvo nominuotas prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui, Karolio Szymanowskio muzikos įrašas pelnė solidų „Gramophone“ apdovanojimą, o Bacho „Angliškos siuitos“ Nr. 1, 3 ir 5 laimėjo „Gramophone“ ir „Echo Klassik“ apdovanojimus. Pianistas yra gavęs „Gilmore“ menininkų, Szymanowskio ir Londono Karališkosios filharmonijos draugijos apdovanojimus. P. Anderszewskis bendradarbiavo su prancūzų filmų kūrėju Bruno Monsaingeonu, sukūrusiu filmus apie Glenną Gouldą, Sviatoslavą Richterį, Davidą Oistrachą ir kitus žymius muzikus. Dokumentiniame filme užfiksuota P. Anderszewskio kelionė traukiniu iš Varšuvos į Budapeštą. Kelionėje pianistas skambina specialiai jam kupė pastatytu fortepijonu.

Kaip prieš koncertą sakė Paliesiaus dvaro koncertų meno vadovas, pianistas ir dailininkas Viktoras Paukštelis, įdėjęs nepaprastai daug pastangų pažindindamas Lietuvą su šiuo ypatingu pianistu, atlikėjas pasirinko preliudus ir fugas, kad galėtų įgyvendinti savo sumanymą – paskambinti vientisą dvylikos segmentų ciklą. Girdėjome preliudus ir fugas: C-dur (BWV 870), f-moll (BWV 881), As-dur (BWV 886), dis-moll (BWV 877), F-dur (BWV 880), b-moll (BWV 891), Es-dur (BWV 876), g-moll (BWV 885), E-dur (BWV 878), gis-moll (BWV 887), H-dur (BWV 892), h-moll (BWV 893).

Į sceną kukliai išėjęs P. Anderszewskis ėmė paprastai dėlioti Preliudo C-dur garsus. Atrodė, kad pianistas po truputį įsibėgėja skambinti vis įvairiau, prasmingiau, atmosfera kaista, vis spalvingiau traktuojami šio ciklinio kūrinio epizodai. Lengvus, šviesius skambesius, kurie sklendė grakščiai, barokiniu stiliumi, keitė vis dinamiškesni, besiribojantys su improvizacija. Į švelniai, skaidriai tekančią muziką su sąlyginiu rubato ėmė įsiterpti vis ryškesni, dinamiškai įtempti skambesiai. Atrodė, pianistas užsiprogramavo įdomiai spręsti Bacho kūrinių architektūrines konstrukcijas, įvairuojant detalių įprasminimą. Puikiai buvo girdimos visos polifoninės linijos. Bosuose sodriai skambant svarbioms temoms, kiti balsai derėjo lengvai, lanksčiai tekėdami. Fugų temose jautėsi ryški frazuotė.

Juo toliau, juo ryškesnės darėsi kulminacijos, interpretacija tapo kone moderni – drąsūs akcentai, kietas garsas, ypač svarbi pulsuojanti, gyvybinga ritmika, nedidelės pauzės frazėse. Hipnotizavo ir įtemptas muzikos vedimas, ir ypač lėti kai kurių fugų tempai. Kulminacija tapo paskutiniai Preliudas ir fuga h-moll – tarsi įgarsintas mistinis pasaulio suvokimas.

Nuostabu, kad skambant Bacho klavyriniams kūriniams salėje tvyrojo mirtina tyla, nekrustelėjo net publikoje buvę visai maži vaikučiai. Pianistas atrodė kaip magas, muzika pakerintis besiklausančius.

Visiškai kitokiu stiliumi nuskambėjo bisui paskambinta Bacho Sarabanda iš Partitos B-dur. Šilti, skaidrūs garsai, plastiškos frazės ramino ir jaudino. Labai būtų įdomu išgirsti šio pianisto atliekamus ir kitų įvairių epochų kompozitorių kūrinius.