Virtuozo viražai

Lapkričio 30 d. Nacionalinėje filharmonijoje savitą rečitalį surengė svečias iš Italijos Pietro De Maria, paskambinęs Muzio Clementi, Ludwigo van Beethoveno ir Fryderyko Chopino kūrinių. Jau subrandinęs savo atlikimo stilių, patyręs atlikėjas, keleto svarbių tarptautinių konkursų (P. Čaikovskio Maskvoje, D. Ciani Milane, G. Andos Ciuriche ir kt.) laureatas ir diplomantas, Šv. Cecilijos akademijos Romoje ir Zalcburgo Mozarteumo pedagogas, P. De Maria surengė nemažai rečitalių ir pasirodymų su orkestrais, kuriems dirigavo žymūs batutos meistrai. Kaip rašoma išsamiai parengtame buklete, pianisto įrašų išleido garsi kompanija „Decca“, kurioje jis įgrojo visus Chopino kūrinius, klavesinu įrašė Johanno Sebastiano Bacho „Gerai temperuotą klavyrą“ ir „Goldbergo variacijas“. Už šiuos įrašus pianistas sulaukė palankių įvertinimų.

Į sceną italų virtuozas įžengė apsirengęs ryškiai raudonais šilkiniais marškiniais plačiomis rankovėmis. Programos pradžioje P. De Maria švelniai, labai romantiškai, su ryškiu rubato paskambino trijų kontrastingų dalių Clementi Sonatą fis-moll, op. 25 Nr. 5. Vėliau sukauptai, labai dėmesingai ir atsakingai traktavo Beethoveno Sonatą, op. 111, c-moll. Ši novatoriška, dviejų dalių Sonata (kas klasikams nebuvo būdinga) iš atlikėjo reikalauja tikros brandos, sugebėjimo perteikti visą šios muzikos gilumą ir grožį. Koncerte P. De Mariai pavyko priversti klausytojus sekti kiekvieną šio kūrinio atlikimo tarpsnį. Tai buvo įdomiausia vakaro programos atlikimo traktuotė.

Gerokai nuvylė antroje koncerto dalyje pianisto traktuoti Chopino kūriniai: trys labai žinomos ir žavios Mazurkos (a-moll, op. 67 Nr. 4, C-dur, op. 24 Nr. 2, ir cis-moll, op. 63 Nr. 3), Skerco Nr. 4 E-dur, op. 54, Noktiurnas Es-dur, op. 55 Nr. 2, ir Baladė Nr. 4 f-moll, op. 52. Nors visi opusai skirtingi, charakteringi, juose vyravo panašus nusiteikimas kaip grojant Clementi – skambesiai švelnūs, tarsi patežę, nepamatuotas rubato, neįsiklausyta į Chopino muzikos esmę. Baladėje, kurioje buvo daugiausia garsių epizodų, vyravo kietas garsas, triukšmingumas, nuo per greito tempo kadencijoje susivėlė svarbiausios melodinės linijos. Įdomu, ar šios traktuotės buvo atsitiktinės, ar panašias išgirstume ir pianisto garso įrašuose? Suintrigavo pasiklausyti.

Po publikos aplodismentų lengvai, virtuoziškai atlikėjas paskambino du bisus, nesukeliančius gilesnių apmąstymų: Domenico Scarlatti Sonatą ir Camille’io Saint-Saënso Etiudą. Abu labai greiti, skaidrūs, su dinamikos kontrastais ir smulkių natų ar akordų pasažais. Reikia pripažinti, kad bisui atliktuose kūriniuose P. De Maria dar kartą patvirtino, kad (bent jau tą vakarą) jam svarbiausia buvo džiaugtis galimybe labai greitai, virtuoziškai skambinti.