Įspūdingas dialogas su Čiurlioniu

Vilniečiams labai pasisekė – pastaruoju metu galėjo susipažinti su daugybe skirtingais talentais pasižyminčių fortepijono muzikos atlikėjų ir gėrėtis jų savitai atliekamais vertingais kūriniais. Tarp Nacionalinėje filharmonijoje besitęsiančio VII Vilniaus fortepijono festivalio koncertų įsiterpė lapkričio 29 d. M.K. Čiurlionio namų organizuotas Dmitryjaus Mayborodos (Vokietija), Lietuvoje viešėjusio pirmą kartą, rečitalis Valdovų rūmuose. Gaila, kad daugelis nuolat Filharmonijoje besilankančių klausytojų turbūt net nepastebėjo šio koncerto reklamos, o gal nežinojo, kokiomis gilaus kūrybingo emocionalumo galiomis yra apdovanotas šis pianistas. Todėl puikiomis jo traktuotėmis galėjo mėgautis ne itin gausus būrys laimingųjų. Nors D. Mayboroda į Vilnių atskrido tik koncerto dieną, o dėl įtemptos veiklos išskrido jau kitą rytą, atidiems klausytojams skambino su maksimaliu įkvėpimu, visa kūrybine jėga.

Kaip skaitome skrajutėje, M.K. Čiurlionio namai tęsia ne vienus metus gyvuojantį projektą „Dialogai su Čiurlioniu“, kuriame tarptautinį pripažinimą pelnę pianistai iš įvairiausių pasaulio šalių atlieka koncertines programas, Čiurlionio muziką gretindami su pačių pasirinktų autorių kūriniais, taip kuriant kūrybinį dialogą tarp Čiurlionio ir jo epochos menininkų. Vienas geriausių jaunos kartos pianistų D. Mayboroda (Maskvos konservatorijos ir Miuncheno menų universiteto absolventas) proveržio sulaukė pelnęs laureato vardą prestižiniuose Claros Haskil (2013, Šveicarija) ir „Premio Jaén“ (2017, Ispanija) pianistų konkursuose. Po to vyko pasirodymai garsiausiuose Reingau (Vokietija), Antalijos (Turkija), „Ravinia“ (JAV) festivaliuose. Pastaraisiais metais jis koncertavo su visa plejada žymiausių pasaulio orkestrų.

Vilniaus publikai pianistas pateikė įdomią programą, kurioje skambėjo nemažai Čiurlionio kūrinių, o juos įrėmino Sergejaus Rachmaninovo ir Nikolajaus Medtnerio fortepijoniniai opusai. Beje, įdomu, kad kai Čiurlionis lankėsi Peterburge, abu šie rusų kompozitoriai ir pianistai gyveno Maskvoje, todėl jie niekada nesusitiko. Abu rusų menininkus siejo panaši, jiems skaudi emigrantų dalia. Rachmaninovas daugiausia laiko gyveno JAV, o Medtneris Antrojo pasaulinio karo metus ir pokarį praleido Londone. Apie tai koncerto pradžioje įdomiai papasakojo šio renginio organizatorius pianistas Rokas Zubovas.

D. Mayboroda savo pasirodymą pradėjo 1918 m. sukurtu poetišku, nostalgija dvelkiančiu Medtnerio „Sonata – prisiminimu“, op. 38 Nr. 1. Subtiliai skambant romantiškiems tyliems garsams ar staiga prapliupus dramatiškiems, tirštai, tamsiai nuspalvintiems epizodams, atrodė, kad žmogus bando prisiminti kažką svarbaus, bet vis pameta mintyse šmėkštelėjusią giją, vėl bando, o po to įsiveržia ir tragiškų prisiminimų nuotrupos. Paprastai atlikėjai stengiasi glaudžiai surinkti sonatinę formą, skambinti romantiškai, bet „žemiškiau“. D. Mayborodos traktuotėje kūrinio forma trūkinėjo dėl ryškių, dažnų rubato, tačiau talentingas atlikėjas įtaigiai perteikė trapų prisiminimų paieškos paveikslą.

Nors pianistas skambino amžininkų kūrinius, savo įtaigiomis, meistriškomis, itin emocionaliomis traktuotėmis įrodė, kokie šie kūrėjai skirtingi.

Nepaprastai sujaudino D. Mayborodos ypač intuityvus, emocionalus įsigilinimas į Čiurlionio kūrybą, sugebėjimas perteikti tiek ankstyvųjų, tiek brandžių, vėlyvųjų kūrinių dvasią. Labai prasmingai, įvairiai pianistas paskambino Temą ir variacijas, op. 15, – ryškiai ir labai aiškiai išgvildeno sudėtingą polifoninę medžiagą, kiekvienos variacijos savitumą. Laisvai, įdomiai nuskambėjo Keturios pjesės, op. 3, ir Dvi pjesės, op. 6, lanksčiai ir šviesiai Preliudas Des-dur, op. 29. Ypač įsimintinai, charakteringai, temperamentingai buvo atlikti Šeši preliudai, op. 33. Galima buvo džiaugtis, kad nelietuvis atlikėjas talentingai sugebėjo pajusti ir įtaigiai perteikti vertingiausius Čiurlionio muzikos klodus.

Apsakyti ypač visais atžvilgiais sudėtingos Rachmaninovo Sonatos Nr. 2, op. 36, atlikimą net trūksta žodžių. Romantinės prigimties, emociškai gausiai apdovanotas, intelektualus D. Mayboroda maksimaliai ryškiai ir laisvai perteikė šios muzikos grožį, galingu temperamentu drebino klausytojų širdis. Bisui pianistas jautriai, šviesiai, labai ramiai ir įkvėptai paskambino populiarų Rachmaninovo Preliudą G-dur, op. 32. Atrodė, garsai kyla tiesiai į dangų. Labai norėtųsi dar kartą išgirsti šio pianisto atliekamus kūrinius.