Festivalis užbaigtas didingai, netgi mistiškai

Gruodžio 2 d. rečitalyje turėjome išgirsti konkurso Klivlande nugalėtoją ispaną Martíną García García. Tačiau pianistas į Vilnių atvykti negalėjo, tad festivalio publika susipažino su kitu šio konkurso laureatu, antrąją premiją pelniusiu kroatu Lovre Marušićiumi. Norintiems būtinai išgirsti ispanų pianistą siūlau susirasti internete šių metų XVIII F. Chopino konkurso įrašus. García García jame dalyvavo ir pelnė trečiąją premiją.

Kroatijos muzikantai Lietuvoje – retenybių retenybė, tad šio pianisto koncertas iš anksto žadino smalsumą. Išnaršiau internetą, norėdama kuo daugiau apie jį sužinoti. Susidarė įspūdis, jog tai muzikantas, nesitenkinantis turimomis žiniomis, siekiantis jas nuolat gilinti ir plėsti. Nors jam dabar 29 metai, jis tebestudijuoja. Šiuo metu – Ferenco Liszto aukštojoje muzikos mokykloje Veimare pas žinomą pianistą Grigorijų Gluzmaną. Tuo pačiu metu jis yra Zagrebo muzikos akademijos Fortepijono katedros docentas, taigi pats pedagogas, auklėjantis būsimus pianistus. L. Marušićiaus kelias į muziką prasidėjo gimtinėje, o 2006–2011 m. jis mokėsi Maskvos centrinėje muzikos mokykloje prie P. Čaikovskio konservatorijos pas Nataliją Trull. Magistro studijas baigė Zagrebe, dalyvavo ir pirmąsias premijas pelnė įvairiuose konkursuose Kroatijoje, Serbijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Portugalijoje. Koncertuoja Kroatijoje, Ukrainoje, Rusijoje, kitose Europos šalyse, Kinijoje, Japonijoje.

Vilniuje L. Marušićius atliko programą, kurios didžiąją dalį sudarė Roberto Schumanno muzika. Pradėjo ją dviem nedidelėmis sonatomis – Domenico Scarlatti E-dur ir Josepho Haydno Nr. 47 h-moll. Scarlatti atlikimas patraukė stilingais štrichais ir smulkios technikos, ypač trelių, tobulumu. Pianistas išgavo skaidrų skambesį, atkreipė dėmesį į drąsias harmonijos moduliacijas, šiandien stebinančias ausį. Haydno sonatos, galima sakyti, išnyko iš mūsų koncertinių scenų, skamba tik mokymo įstaigose. Tad L. Marušićiaus pasirinkta sonata ir raiškus, išbaigtas jos atlikimas leido įsiklausyti į Haydno fortepijoninį stilių, visai kitokį nei jo simfonijos. Beje, šioje, kaip ir Scarlatti Sonatoje, gausu smulkios technikos, įvairių puošmenų, mordentų, trelių, kurias pianistas atliko juvelyriškai tiksliai.

Dominavęs mąslus skambinimas tęsėsi ir persikėlus į šumaniško romantizmo valdas. Nors pasikeitė garso atspalviai ir dinamika, pianistas išoriškai išliko santūrus ir susikaupęs. „Arabeska“ C-dur ir „Trys fantastinės pjesės“, op. 111, atskleidė atlikėjo jautrumą garso kokybei, muzikinių minčių krypčiai, reagavimą į faktūros pokyčius.

„Kreisleriana“, op. 16, pareikalavo ne tik vaizduotės, bet ir dvasinio atsivėrimo, kurio vieniems pakako, kiti laukė didesnio. Kompozitoriaus nurodymai kiekvienos iš aštuonių pjesių antraštėse (pvz., „sehr aufgeregt“, „sehr langsam“, „sehr rasch“) atlieka, sakytum, emocinio kompaso vaidmenį. Kaip tas nuorodas įgarsinsi, priklauso nuo pianisto asmenybės. L. Marušićius neperžengė savojo aš, skambant kiekvienai pjesei jautei, kad pianistas įtemptai mąsto, kontroliuoja emocijas, nepaleidžia jų į laisvę. Tokia rimtis ir susikaupimas labiausiai patraukė lėtosiose „Kreislerianos“ dalyse, kai fortepijonas prabildavo giliu oriu skambesiu. Nemenkas vaidmuo teko pianisto virtuozinei technikai, kurios nepritrūko atskleidžiant maištingus kūrinio puslapius. Savo pasirodymą svečias užbaigė puikiu bisu, jautriai klaviatūroje išniūniuota Schumanno „Svajone“ („Träumerei“).

***

Gruodžio 4 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyko jau paskutinis festivalio koncertas „Retai atliekami opusai. Camille’io Saint-Saënso 100-osioms mirties metinėms“. Atlikėjai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, ir pianistas Andrius Žlabys.

Keturi į programą įtraukti kūriniai aprėpė laikotarpį nuo XIX a. vidurio iki XX a. pradžios. Išvardinsiu taip, kaip buvo atliekami koncerte: Claude’o Debussy „Fauno popietė“ (1894), C. Saint-Saënso Simfonija Nr. 2 a-moll, op. 55 (1859), Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Simfoninė uvertiūra „Kęstutis“ (1902), Césaro Francko „Simfoninės variacijos“ fortepijonui ir orkestrui (1885).

Nuskambėjus jautriai atliktai fantastiškajai Debussy pjesei, kurioje fleitos solo puikiai atliko Valentinas Gelgotas, pereita prie Lietuvoje niekada neskambėjusios Saint-Saënso Antrosios simfonijos. Ji apskritai retai atliekama, regis, ne be reikalo. Nors orkestras grojo susitelkęs ir raiškiai pateikė visas keturias jos dalis, įsitraukti į muzikos vyksmą sekėsi sunkiai. Daugybė išraiškingų temų, veržlių tutti ir gausių paskirų instrumentų solo tarsi pakibdavo ore, be aiškios idėjos ir krypties... Kad ir kaip stengėsi energingasis maestro M. Pitrėnas, klausytis šios muzikos, tiesą sakant, buvo gana nuobodu.

Uvertiūrą „Kęstutis“ teks praleisti: galiausiai neaišku, kieno tai kūrinys. Programoje parašyta Čiurlionio, bet tokios partitūros, kaip rašė Vytautas Landsbergis, išlikusios nėra. Yra „klavyrinis eskizas, datuotas, su atlikimo ir orkestruotės ženklais“. Man žinoma, kad partitūrą kūrė arba rekonstravo Jurgis Juozapaitis, bet programoje ši pavardė neįrašyta. Pasakyti, kad kūrinį parašė Čiurlionis, mano galva, neteisinga...  Beje, šį kūrinį kartu su Čiurlionio simfoninėmis poemomis orkestras prieš porą metų įrašė Vilniaus plokštelių studijoje ir išleido garsioje Suomijos kompanijoje „Ondine“.

Svarbiausias šio koncerto numeris – pirmą kartą Lietuvoje atliktos Francko „Simfoninės variacijos“ fortepijonui ir simfoniniam orkestrui. Dėl genialaus Andriaus Žlabio atlikimo jos tapo ir viso festivalio muzikine kulminacija.

Kaip žino profesionalai, Franckas sukūrė nemažai muzikos, tačiau ryškiausi ir iki šiol atliekami tik keli opusai: Sonata smuikui ir fortepijonui, Fortepijoninis kvintetas, Simfonija d-moll, Preliudas, choralas ir fuga fortepijonui, Preliudas, fuga ir variacijos vargonams, himnas „Panis angelicus“, dar keli opusai vargonams ir koncerte skambėjusios „Simfoninės variacijos“.

Variacijos – puikus kūrinys ne tik muzikinio turinio požiūriu, jis paslaptingas ir mistiškas dar ir forma. Nors pavadintas variacijomis, iš tiesų tai savotiškas trijų dalių koncertas, kuriame fortepijonas ir orkestras ne tik nekonkuruoja, bet artimai bendrauja, susijungia, vienas kitam pritaria. Be to, vidurinėje dalyje, kurioje suskamba fortepijono atliekama tema ir prasideda variacijos, iki šiol galutinai nesutariama, kiek tų variacijų yra! Vieni tyrėjai randa penkias, kiti suskaičiuoja iki dešimt. Kad ir kaip ten būtų, Andriaus Žlabio interpretacijoje buvo puikiai atskleistos visos trys formos dalys, nepaprastai stipri jų muzikinė raiška, vietomis pasiekianti tiesiog sprogstamą ekspresiją arba subtiliausius niuansus, sklindančius iš pačių sielos gelmių. Orkestras kvėpavo kartu su pianistu.

Francko muzika skleidžia kažkokį nenusakomą ilgesį ir liūdesį, kuriuos sukuria jo naudojama muzikinė kalba, reiškiama dažniausiai minorinėmis tonacijomis su savita harmonija. Dinamikos bangelės ir viršukalnės įspūdingai papildo tą mistinę atmosferą. Bet šių variacijų finalas – pakiliai mažoriškas, panašiai kaip jo smuiko sonatos finalas. Tarsi persikėlus į kažkokią kitą būties plotmę. A. Žlabys apie ją, jaučiu, žino, ir todėl taip neklystamai interpretuoja Francko kūrinius. Iki šiol nepamirštas jo kadaise atliktas Preliudas, choralas ir fuga.

Koncertas baigtas trimis puikiais bisais – Johanno Sebastiano Bacho Sarabanda iš Antrosios prancūziškos siuitos, nuostabiu Francko Preliudu h-moll iš opuso „Preliudas, fuga ir variacijos“ vargonams, atliktu keturiomis rankomis su festivalio meno vadove Mūza Rubackyte, o prie jų prisijungus violončelininkei Onutei Švabauskaitei – dar ir melodingąja Saint-Saënso „Gulbe“. Taip romantiškai baigėsi VII Vilniaus fortepijono festivalis. Belieka laukti aštuntojo.

Po koncerto Nacionalinė filharmonija pagerbė ir apdovanojo festivalio organizatorę M. Rubackytę pirmą kartą įsteigtu apdovanojimu – garbės ženklu „Tarnauju muzikai“. Greta pirmosios jo laureatės M. Rubackytės, ženklas buvo įteiktas ir ilgamečiam filharmonijos fortepijonų derintojui Slavomirui Kontorovičiui.