7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Stulbinantis ir stebinantis

VII Vilniaus fortepijono muzikos festivalyje – François-Frédérico Guy rečitalis

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 39 (1404), 2021-12-03
Muzika
François-Frédéric Guy. D. Matvejevo nuotr.
François-Frédéric Guy. D. Matvejevo nuotr.

Lapkričio 25 d. Filharmonijos Didžiojoje salėje VII Vilniaus fortepijono festivalyje „Paryžietiški vakarai Vilniuje“ rečitalį surengė išskirtinio talento pianistas iš Prancūzijos François-Frédéricas Guy, neįtikėtinai meistriškai, įtaigiai ir neįprastai skambinęs Ferencą Lisztą, Claude’ą Debussy ir Ludwigą van Beethoveną. Kaip skaitome informatyviame festivalio buklete (sudarytoja Skirmantė Valiulytė, redaktorės Justa Adomonytė-Šlekaitienė, Rima Povilionienė ir Laimutė Ligeikaitė), šis pianistas pasaulyje pristatomas kaip vienas ryškiausių vokiečių romantizmo fortepijoninio repertuaro ir ypač Beethoveno kūrybos interpretatorių. Pastaruoju metu jis surengė nemažai koncertų Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms, įrašė visas šio Vienos klasiko sonatas, o su violončelininku Xavieru Phillipsu ir smuikininku Tedi Papavrami įgrojo violončelės ir smuiko sonatas. Diriguojant Philippe’ui Jordanui su „Oak Park River Forest“ simfoniniu orkestru pianistas atliko penkis Beethoveno koncertus su orkestru, juos pats dirigavo ir grojo įrašinėdamas kompaktinę plokštelę su kolektyvu „Sinfonia Varsovia“. Plačiai koncertuojantis kaip solistas ir su įvairiais pasaulio prestižiniais orkestrais, nuo 2012 m. jis neretai imasi ir dirigento amplua.

Lietuvoje pirmąkart koncertavęs F.-F. Guy pirmoje rečitalio dalyje paskambino Liszto ir Debussy pjeses. Palyginus šiame festivalyje (lapkričio 23 d.) skambinusio jauno italo Lorenzo Mazzolos vėlyvųjų Liszto pjesių bei Sonatos h-moll interpretacijas ir patyrusio fortepijono meistro F.-F. Guy atliktas pjesių „Dievo palaiminimas vienatvėje“ ir „Laidotuvės“ iš ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“ traktuotes išryškėjo, kokios skirtingos šių ypatingų asmenybių raiškos priemonės. L. Mazzolos skambinimas jaudina dėl itin jautraus ir emociškai gilaus muzikos pajautimo, karštai ir spalvingai perteikiant kūrinių esmę, o F.-F. Guy interpretacijose vyrauja mąslus, racionalus, filosofinis pradas, vengimas šiltai nuspalvintų skambesių. Sugebantis tobulai valdyti garsų tembrus tyliuose lyriniuose ar meditaciniuose Liszto muzikos epizoduose, rečitatyvuose ar uraganiniuose kulminacijų protrūkiuose jis romantiškai nesušildo skambesių. Netgi jo touché yra kietas, atliekamas staigiais pirštų judesiais. Tai neįprasta romantinių kūrinių traktuotėms, bet šios valingos, labai temperamentingos asmenybės atlikimo įtaiga tokia stipri, kad net susimąsčiau, kaipgi pats Lisztas skambindavo savo kūrinius. Rašoma, kad žymus airių pianistas, kompozitorius ir pedagogas Johnas Fieldas, pirmąkart atėjęs į Liszto koncertą, neva paklausęs savo kaimyno salėje, „ar pianistas nesikandžioja?“ Beje, rašoma, kad Lisztas aukštai vertino dainingą, dinamišką J. Fieldo skambinimą. Įdomu, kad po kiekvieno pluošto F.-F. Guy atliktų skirtingų kompozitorių opusų iškildavo kokių nors klausimų.

O štai Debussy šešios pjesės iš ciklo fortepijonui „Preliudai. Antroji knyga“ („Rūkai“, „Alhambros vartai“, „Fėjos – nuostabiausios šokėjos“, „Undinė“, „Terasa, lankoma mėnulio šviesos“, „Fejerverkas“) mane sužavėjo, tiesiog nokautavo! Tokio stulbinančiai spalvingo, kibirkščiuojančio tembrų, niuansų, ritmikos įvairove, virtuoziniu ir tyliausių, ir ryškiai žibančių skambesių įprasminimu Debussy muzikos atlikimo dar neteko girdėti. Atrodė, kad F.-F. Guy yra vienas iš pasaulio stebuklų. Pagalvojau, kad taip pat meistriškai ir išradingai jis galbūt įprasmina ir šiuolaikinių autorių muziką (informacijoje pateikta, kad 2021–2022 m. koncertų sezone šiuolaikinio autoriaus Tristano Murailio fortepijoninio koncerto premjerą pianistas atliks Tokijuje, Paryžiuje, Hamburge).

Per koncerto pertrauką įsiminė Nacionalinės filharmonijos direktorės Rūtos Prusevičienės išsakytas palyginimas: „Kokia tapyba!“ Labai taikliai pasakyta. Visų Debussy pjesių vaizdiniai buvo tokie ryškūs, tarsi ne tik juos girdėjome, bet ir išvydome. Nors ne visiems profesionalams patiko tokios kūrinių traktuotės, kai kam neįtiko pianisto touché.

Buvo smalsu, kaip F.-F. Guy traktuos savo dievinamą Beethoveno muziką, ypač programoje numatytas Sonatas su literatūriniais pavadinimais – op. 31 Nr. 2 d-moll („Audra“) ir op. 53 C-dur („Aurora“ / „Waldstein“). Besiklausant Sonatos d-moll, vėlgi nustebino pianisto požiūris. Pirmoje ir antroje dalyse (Largo–Allegro ir Adagio) neišgirdau įprastų tylių, reikšmingai gilių skambesių, tikslios ritmikos, išlaikant natų ilgius, o judriose temose – jaudulio, aiškaus melodinės medžiagos pateikimo. Dominavo skambus akompanimentas, o pačios temos skambėjo blyškiai. Trečioje (Allegretto) dalyje muzika liejosi gyvybingai, greitai.

Panašiai buvo traktuojami ir Sonatos C-dur lėti epizodai – ramiai, tyliai, be tembrinio ar prasminio nuspalvinimo. Virtuozinės pirmoji (Allegro con brio) ir trečioji (Rondo: Allegretto moderato – Prestissimo) dalys buvo tokios greitos ir temperamentingos, kad nuo didžiulio polėkio jas skambinant kartais sutrikdavo ritmika. Tokios meistriškos, nepaprastai greitos šių pasažų tėkmės dar neteko girdėti. Įspūdingas, vaizdingas, šviesus buvo „saulės patekėjimo“ epizodas.

Kaip įprasta prancūzų pianistams, F.-F. Guy bisui spalvingai ir nuotaikingai paskambino Debussy „Mėnulio šviesą“. Tik vėl sukirbėjo klausimas: kodėl publikai džiugiai ir gausiai plojant, jis nė kartelio nenusišypsojo?.. Lauksime šio unikalaus meistro ir vėl – ne tik su klasikos, bet ir šiuolaikinių autorių kūrinių traktuotėmis. Intriga išlieka.

François-Frédéric Guy. D. Matvejevo nuotr.
François-Frédéric Guy. D. Matvejevo nuotr.
François-Frédéric Guy. D. Matvejevo nuotr.
François-Frédéric Guy. D. Matvejevo nuotr.
François-Frédéric Guy. D. Matvejevo nuotr.
François-Frédéric Guy. D. Matvejevo nuotr.