7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Praeinantis ir amžinasis laikas

Pokalbis su kompozitore Raminta Šerkšnyte

Rita Nomicaitė
Nr. 39 (1404), 2021-12-03
Muzika
Raminta Šerkšnyė. M. Ežerskio nuotr.
Raminta Šerkšnyė. M. Ežerskio nuotr.

Rugsėjo pabaigoje Kronbergo (Vokietija) akademijos festivalyje „Frau macht Musik“ ypatingos sėkmės sulaukė naujausias kompozitorės Ramintos Šerkšnyės opusas „...ir tai praeis...“ smuikui, violončelei, vibrafonui ir styginių orkestrui. Kūrinį premjerai parengė kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“ ir solistai smuikininkas Gidonas Kremeris (orkestro įkūrėjas ir vadovas), violončelininkė Erica Piccotti bei vibrafonininkas Andrejus Puškariovas. Spalio pradžioje šis kūrinys taip pat nuskambėjo Kijeve, iškilmingame renginyje, skirtame paminėti Babij Jaro masinių žudynių 80-metį. Ta proga Raminta Šerkšnytė mielai sutiko pasidalyti keliomis mintimis.


Gal apžvelkime Jūsų kūrybinį gyvenimą po to, kai 2017 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) buvo pastatyta opera „Penki Merės stebuklai“? Ar teisinga būtų sakyti, kad jaučiate postoperinį periodą? Apskritai, ar savo kūrinius grupuotumėte laiko ir idėjų atžvilgiu?

Iš tiesų jaučiu, kad po operos prasidėjo kiek kitoks kūrybinis laikotarpis. Maždaug dešimtmetis iki operos vyravo didelių sudėčių ir trukmių opusai (neretai papildomi vaizdo projekcijomis): paminėčiau kantatą-oratoriją „Saulėlydžio ir aušros giesmės“, „Ugnys“ simfoniniam orkestrui, iškart po operos parašytą „Gloria“ varinių kvintetui, chorui ir simfoniniam orkestrui (skirta Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 100-mečio minėjimui iškilmingame 2018 m. Vasario 16-osios koncerte LNOBT). Visi šie kūriniai – ir ypač opera – tik sustiprino mano simpatijas melodinei muzikai. Melodijos fenomenas – šiuo metu mane turbūt labiausiai dominantis klausimas. Antra vertus, pastaruoju metu, po operos, mane pradėjo labiau traukti kur kas kameriškesnės sudėtys ir trumpesnės trukmės – kad būtų kuo didesnė minties ir formos koncentracija.

 

Iš atsakymo pabaigos atrodytų, kad galbūt kalbame apie solinės dainos žanrą?

Nors vokalinė muzika pastaruoju metu išties tapo labai artima, man dabar ypač įdomu melodijos instrumentinėje muzikoje – tiek kamerinėje, tiek orkestrinėje. Man atrodo, kad kompozitoriai iš prigimties turi vyraujantį arba „melodinį“, arba „instrumentinį“ girdėjimą (pvz., Mozartas arba Beethovenas, Kutavičius arba Balakauskas etc.).

 

Manau, kad nuo pat kūrybinio kelio pradžios savo muziką suvokiau kaip ištisinę melodinę liniją – nuo pirmos iki paskutinės kūrinio natos, labai retai pertraukiamą ilgesnių pauzių. Būtent savo naujausiame kūrinyje „...ir tai praeis...“ smuikui, violončelei, vibrafonui ir styginių orkestrui norėjau kuo labiau melodizuoti visus balsus – kulminacijoje skamba devynios melodinės linijos...

 

Kūrinio klausantis ima atrodyti, kad polifonija ir Jūsų taip vertinama tembrų prabanga suteikė jam teatrališkumo bruožų. Ar galėtume kalbėti apie teatro įtaką šiam naujausiam kūriniui?

Manau, kad „teatro įtaką“ arba sąvoką „teatrališkumas“ galima suvokti dvejopai. Vienaip – kai siekiama daug išorinių efektų, neretai pasitelkiant vaidybą etc. Ši kryptis man svetima. Kitas teatrališkumo apibrėžimas gali sietis su sceninio meno įtaka ne teatrui skirtiems kūriniams – pavyzdžiui, dėmesys kūrinio dramaturgijai, naratyvui, programiškumui. Manau, kad Broniaus Kutavičiaus kūriniai yra geriausi tokios meistrystės pavyzdžiai.

 

Aš asmeniškai negaliu objektyviai vertinti savo kūrinio ir jame pasverti „teatro įtakos“. Pirmiausia kūrinyje „...ir tai praeis...“ siekiau kiek įmanoma didesnio muzikinio „grynumo“ – išjaustos melodijos, harmonijos, jokių styginių grojimo efektų, beveik visąlaik vyrauja piano dinamika. Antra vertus, kiekviename savo kūrinyje naudoju tam tikrą simboliką, kurią galbūt ir galėjo paveikti mano didelė simpatija sceninei muzikai. Kūrinio „...ir tai praeis...“ pagrindinė idėja – nenumaldomai praeinantis laikas. Todėl trys solinės linijos tarsi simbolizuoja tris skirtingus laiko aspektus: vibrafono partija yra pastovi ir nepermaldaujama laiko tėkmė, „dangiškoji“ violončelė – lėtas ir amžinasis laikas, smuiko solo – trumpas, greitai prabėgantis žmogaus laikas, o orkestras – laiko tėkmės galia.

 

Opusas atsirado Kronbergo (Vokietija) akademijos festivaliui užsakius, per premjerą jį grojo „Kremerata Baltica“. Ar rašydama žinojote, kad kūrinys pateks į Jūsų bičiulių rankas, kitaip tariant, ar galėjote konkrečiau įsivaizduoti skambesio pobūdį?

Man visada kūrinys prasideda nuo idėjos, o ne nuo pasiūlymo ar juo labiau užsakymo. Jau praeitais metais man buvo gimusi idėja apie kūrinį solistui (ar solistams) ir akompanimentui, o kūrinio idėja – dramatiškas žmogaus egzistencijos trumpumo pojūtis amžinybės akivaizdoje. Todėl šiemet iš paties maestro Gidono Kremerio gautas pasiūlymas parašyti jam ir „Kremeratai“ kūrinį absoliučiai surezonavo su turima idėja. O Kronbergo užsakymas tiesiog padėjo „realizuotis“ – nes būtent užsakovai įsipareigoja, kad kūrinys bus atliktas jų organizuojamame festivalyje. Su „Kremerata Baltica“ man jau yra tekę dirbti ne kartą, ir tai viena didžiausių dovanų gyvenime – fantastiška meistrystė, nuostabus garsas, bet svarbiausia, jų grojime nėra nė vieno neįprasminto ar neišjausto garso. Prasmė ir kokybė – man tai dvi svarbiausios vertybės.

 

Kadangi prasmė ir laikas – filosofinės kategorijos, mėginu teirautis, kiek apskritai filosofinės mintys yra svarbios Jūsų, kaip kūrėjos, savijautai?

Man įkvėpimo, energijos ir minčių visada suteikia filosofų tekstai, skatinantys kritinį mąstymą ir refleksijas. Filosofų darbai padėjo formuotis mano vertybių sistemai ir plačiau žiūrėti į gyvenimą, ramiau reaguoti į vadinamąsias „sėkmes“ ir „nesėkmes“, atsirinkti, kas svarbu ir ne. Be abejo, laikas yra viena iš pamatinių filosofijos temų, jaudinanti daugelį žmonių, taigi ne išimtis esu ir aš... Laiko tema vyrauja kone visuose mano kūriniuose – pradedant dramatiškuoju jaunystės opusu „De profundis“ styginių orkestrui, amžinojo laiko siekiu meditatyviuose opusuose „Vasarvidžio giesmė“ styginių orkestrui ir oratorijoje „Saulėlydžio ir aušros giesmės“, na o savo naujausiu opusu „...ir tai praeis...“ bandau viename kūrinyje suderinti šiuos abu labai skirtingus laikus – praeinantį ir amžinąjį...

 

Kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“ kompaktinėse plokštelėse yra įamžinęs opusus „De profundis“ ir „Vasarvidžio giesmė“. Tikėkimės, kad čia aptartas kūrinys taip pat bus šio orkestro įrašytas ir turėsime galimybę stebėti, kaip jo suvokimą keičia laiko upė. Labai ačiū už pokalbį.

Raminta Šerkšnyė. M. Ežerskio nuotr.
Raminta Šerkšnyė. M. Ežerskio nuotr.
Raminta Šerkšnyė. M. Ežerskio nuotr.
Raminta Šerkšnyė. M. Ežerskio nuotr.
Raminta Šerkšnytė ir Gidonas Kremeris. Asmeninio archyvo nuotr.
Raminta Šerkšnytė ir Gidonas Kremeris. Asmeninio archyvo nuotr.
Raminta Šerkšnytė. D. Matvejevo nuotr.
Raminta Šerkšnytė. D. Matvejevo nuotr.
Raminta Šerkšnytė ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Raminta Šerkšnytė ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.