Koncertas-divertismentas

Lapkričio 27-osios Vilniaus fortepijono festivalio koncertas įvyko pilnoje Nacionalinės filharmonijos salėje. Pastebėtina, kad festivalis turi savo publiką, išsiskiriančią išprusimu bei susitelkimu, sukuriančią rafinuotą atmosferą. Tuo alsuojant šeštadienio vakarą, pirmiausia nuaidėjo Josepho Haydno simfonija. Vėliau nuskambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto ir Camille’io Saint-Saënso kūriniai – su orkestru soluojant vienam, paskui dviem fortepijonams. Solo partijas atliko festivalio svečias iš Prancūzijos Jeanas-François Heisseris ir Mūza Rubackytė. Kartu muzikavo Lietuvos kamerinis orkestras. Dirigavo iš Hamburgo atskridęs Vilmantas Kaliūnas.

Haydno simfonija Nr. 82 C-dur (Hob. 1/82) jau sulig dirigento auftaktu sukėlė klasikinio meno džiaugsmo jausmą. Šiais sunkiais pandeminiais laikais ieškant būdų emociškai „nusiprausti“, estetinis džiugesys tampa jausmu, perveriančiu žmogaus vidinį pasaulį ir tuo jį tvirtai nukreipiančiu šviesos link. Saulėtą Haydno simfonijos ūpą atlikėjai ryškino lyg žiežirbas įplieskiančiais štrichais, grakščiai energinga frazuote, audinio žaisme – atveriant slaptas melodijas, išdailinta forma.

Visai kitokiais – energingai lyriniais – štrichais orkestras griežė Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 27 B-dur (KV 595). Lietuvoje klasicistinės muzikos interpretacijomis garsėjantis dirigentas Vilmantas Kaliūnas lyriką stilingai pasveria, romantiškai nelieja, o stiprina vidiniu įkarščiu. Regis, būtent skirtingą požiūrį į mocartišką emocionalumą reikėjo kalibruoti dirigentui ir solistui – pianistui Jeanui-François Heisseriui.

Kaip rašoma J.-F. Heisserį pristatančiuose festivalio anonsuose, šis pianistas 25 metus dėstė Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje, dabar yra keleto festivalių (Ravelio festivalio, „Orangerie de Sceaux“) meno vadovas. Koncertuoja su Prancūzijos, Bavarijos radijo, Londono simfoniniu orkestrais (tai tik keletas pianisto muzikos partnerių). Viešėdamas Lietuvoje J.-F. Heisseris Muzikos ir teatro akademijoje vedė meistriškumo pamokas, kuriose, anot apsilankiusiųjų, pirmiausia stebino puikia atmintimi, čia pat paskambindamas bet kurį Claude’o Debussy kūrinio fragmentą. Filharmonijoje Mozartą svečias interpretavo akcentuodamas divertismentišką muzikos pusę vidinio niuansavimo sąskaita. Patogiai, su minimalia lyrika. Atlikėją stebint iškilo ir beveik amžinas klausimas – ką tas Mozartas užkodavo, kad jo kūriniai iki šiol kelia techninių sunkumų daug patirties sukaupusiems pianistams?

Antroje koncerto dalyje nuskambėjusi Saint-Saënso fantazija „Žvėrių karnavalas“ yra vienas ryškių pavyzdžių, kaip skirtingai suvokiami muzikos kūriniai keičiantis epochoms. Kompozitorius fantaziją iš 14 „paveikslėlių“ parašė draugams papokštauti, o viešiems pasirodymams laikė ją netinkama – neskoninga, net nurodė natas publikuoti tik po jo mirties. Autoriaus sukurtas instrumentiniam ansambliui, vėliau išpopuliarėjęs ciklas „Žvėrių karnavalas“ sulaukė įvairiausių transkripcijų. Filharmonijos klausytojams teko proga išgirsti didžiausios sudėties versiją. Šventinio varianto dviem fortepijonams ir orkestrui atlikti scenon kartu su J.-F. Heisseriu įžengė M. Rubackytė. Orkestro tutti epizodai kūrinyje kaitaliojasi su soliniais instrumentų vaidmenimis, tarp kurių ypač išsiskyrė garsioji „Gulbė“ – violončelės melodiją su dviem fortepijonais elegantiškai ir šiltai „išdainavo“ orkestro muzikantas Gediminas Derus.

Įvairiai traktuojama ciklo dalis „Pianistai“, pokštaujanti Charlesio-Louiso Hanono pianistinių pratimų pagrindu ir vaizduojanti besimokančius skambinti. Nors natos užrašytos tvarkingai, atlikėjams kompozitoriaus siūlymu tenka patiems sugalvoti mokiniškas klaidas. Kai kurie pianistai  ima „painiotis“ pamažu. Šio vakaro solistai iš karto garsiai ir energingai pradėjo groti kas sau, o M. Rubackytė kelias akimirkas artistiškai vaizduodama vaiką kratė riešus. Kaip buvo suprasta tokia interpretacija, netikėtai nugirdau drabužinėje: „Jie (pianistai) taip norėjo vienas kitą išmušti iš vėžių“, – kažkam aiškino netoliese lūkuriavusi mergina.

Kadangi šiais laikais „Žvėrių karnavalas“ dažniausiai suvokiamas kaip fantazija vaikams, tenka pabrėžti, kad tąvakar atlikėjai ją traktavo kitaip. Nepavertė vaikiška lopšine ar pasaka, nenusaldino. Priešingai, siekė perteikti autoriaus sumanytą humorą, pianistai – skaidriu subtilumu bei žaisme ir „perliukiškais“ garsais, orkestras – sumaišydamas turtingesnių spalvų paletę. Geriausiai koncerte nuskambėjo, kaip paprastai ir būna, bisui pakartota kūrinio dalis, juoba šįkart tai – Finalas su galopu, bemaž dukart pagreitinus tempą ir pakėlus linksmybių temperatūrą.