Fortepijoninio dueto vakaras

Lapkričio 16 d. naujose patalpose įsikūrusiame fortepijonų salone „Organum“ koncertavo „Duo Zubovas“ – Sonata Deveikytė-Zubovienė ir Rokas Zubovas. Įdomu buvo išgirsti šios jau daugybę metų kartu skambinančios bendraminčių pianistų šeimos naujai parengtą programą „Skambančios visatos“. Intrigavo ir proga apsilankyti naujoje koncertinėje erdvėje, kurios įkūrėjai Dainius ir Dalia Sverdiolai dėjo pastangas įgyvendinti jos koncepciją – ne tik fortepijonų salono, kuriame veikia didžiausia Baltijos šalyse fortepijonų ir pianinų prekybos ekspozicija, stovi italų meistro klavesinas, olandiški „Johannus“ vargonai bei kolekcinis senovinis fortepijonas, bet ir jaukios koncertų salės. Ypač daug dėmesio salono steigėjai skyrė salės akustikai: buvo atlikti specialūs garsinės aplinkos parametrų matavimai ir panaudoti unikalūs sprendimai. Čia turi galimybę koncertuoti žymiausi Lietuvos pianistai, kamerinės muzikos atlikėjai bei jaunoji muzikų karta. Salono interjero projekto autorius architektas Justinas Dūdėnas šį darbą laiko sėkmingu kūrybiškumo ir bendradarbiavimo su salės steigėjais pavyzdžiu.

Pirmąkart apsilankius šioje jaukioje, veidrodžių ir stiklo gaubiamoje salėje susidarė įspūdis, kad net apšvietimas palankus ir atlikėjams, ir klausytojams, o jų į Zubovų dueto koncertą susirinko tikrai gausiai.

R. Zubovas pakiliai, įdomiai pristatinėjo atliekamus kūrinius. Po pirmo programoje Claude’o Debussy opuso „Lindaraja“, nuskambėjusio iliustratyviai įdomiai, buvo įdomu išklausyti ir šio autoriaus Pirmojo pasaulinio karo metais parašytą trijų dalių ciklą „En blanc et noir“ („Baltais ir juodais“), įkvėptą Velasquezo graviūrų. Autoriaus į kūrinį įtrauktos literatūrinės eilutės nuteikė įsigilinti į skambančią muziką. Pirma dalis (dedikuota Serge’ui Koussevitzky) Avec emportement pažymėta tekstu iš Jules’io Barbier ir Michelio Carré libreto Gounod „Romeo ir Džuljetai“: „Tas, kuris lieka savo vietoje ir nešoka, tyliai pripažįsta užsitraukęs negarbę“. Antrai daliai Lent. Sombre skirta ištrauka iš Françoiso Villono „Ballade contre les ennemis de la France“ („Baladė prieš Prancūzijos priešus“): „Prince, tegul Eolo vergai jį nuneša Tolyn į Glauko karalystės miškus; / Tegul jis gyvena be ramybės ir vilties, / Nes tai žmogus, nukritęs žemiau bet kokių dorybių, / Kaip bet kuris kitas, linkintis blogo Prancūzijos Karalystei“. Dalis dargi dedikuota „Leitenantui Jacques Charlot, žuvusiam nuo priešo 1915 m. kovą.“ Trečia dalis Scherzando (dedikuota Igoriui Stravinskiui): „Žiema, tu esi ne kas kita, kaip piktadarė...“ (iš „Trois Chansons de Charles d’Orléans“). Šie įspūdingi tekstai sukėlė įvairių minčių: kodėl kompozitorius sukūrė būtent tokią iliustruojančią muziką, ypač antros dalies – ramią, tarsi sustingusią, bespalvę?

Besiklausant prancūzų impresionisto muzikos, jautėsi, kad klausa dar nespėjo prisitaikyti prie aidinčios salės akustikos. R. Zubovas skambino „Yamaha“ instrumentu, o S. Zubovienė – galingu „Bösendorfer“ su pakeltu dangčiu, tad atrodė, jog grakščius ir spalvingus tembrus sudėtinga išgauti net ir daug pastangų šiam tikslui dedantiems prityrusiems atlikėjams. Gal todėl labiausiai įtikino tyliu, ramiu susikaupimu dvelkianti antros dalies traktuotė.

Įdomiai R. Zubovas papasakojo ir apie Johanneso Brahmso Sonatos f-moll, op. 34b, dviem fortepijonams sukūrimo peripetijas, kaip keitėsi šios muzikos paskirtis reikalaujant leidėjams ar kitiems veikėjams. Šios didingos, keturių dalių, beveik simfoninės muzikos skambesiams akustika buvo kur kas palankesnė. Tarsi vokiška maniera atliekami maršo ar himno pobūdžio Sonatos epizodai skambėjo aiškiai, ryžtingai, energingai, sodriai užpildė visą salės erdvę. Klausytojai šiltais aplodismentais dėkojo šią įvairią ir sudėtingą programą įkvėptai traktavusiems pianistams, apdovanojo juos gėlėmis.