Viduramžių muzikos žinovas Dominique’as Vellard’as: „Muzika yra mistinė patirtis“

Ar kada nors anksčiau žmonės domėjosi tokia sena muzika, kokia domisi dabar? Galima įsivaizduoti Viduramžių kompozitorių, studijuojantį mokytojų kūrybą, kad šio bei to išmoktų. Kūrinius, sukurtus prieš vieną, du, gal tris dešimtmečius. O XX a. atsitiko kai kas nepaprasta. Į muzikų (atlikėjų, kompozitorių ir muzikologų) domėjimosi lauką pateko kūriniai, skambėję prieš kelis ir net keliolika amžių. Pakilo ir iki šiol tik auga senosios muzikos atradimo banga, kurios viena stipriausių srovių yra šio pokalbio herojus – prancūzų dainininkas ir kompozitorius Dominique’as Vellard’as. Jo vadovaujamas senosios muzikos ansamblis „Gilles Binchois“ įrašė pusšimtį muzikos albumų, o 2017 metais už nuopelnus senajai muzikai jam buvo suteiktas Prancūzijos Respublikos Garbės legiono riterio vardas.      

Lapkričio 25–26 d. Valdovų rūmuose vyksiančio Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalio metu profesorius ves Viduramžių vokalinės polifonijos meistriškumo kursus. Su dainininkais sostinėje D. Vellard‘as gludins sakralinės muzikos atlikimo įgūdžius. Ar turi tikėti Dievą, jei nori tinkamai juos atskleisti? Apie tai, taip pat apie istoriškai pagrįstą muzikos atlikimą ir balso idealą klausiame žmogaus, kuris Viduramžių Lietuvoje viešėjusį kompozitorių Guillaume’ą de Machaut pažįsta kaip savo draugą.

Kaip manote, kodėl XX a. pradėta tiek daug domėtis senąja muzika, o ypač – autentišku jos atlikimu?

Jau XIX a. pradžioje žmonės pradėjo domėtis praeities muzika. Meno kūrėjai ir XII amžiuje, ir dabar mąsto ir išgyvena vienodai. Visuomet buvome ir esame žmonės, kurie myli ir kenčia. Kai pirmą kartą susipažinau su viena Guillaume’o Dufay daina, buvau sužavėtas jos grožio ir tyrumo. Kai klausausi Roberto Schumanno Lieder (vok. „dainų“ – aut. past.), jos irgi nepaprastai jaudina. Tai skirtingos kompozicinės technikos ir estetikos, bet galų gale visa tai yra apie tą patį.

Ir vis dėlto daug metų gilinatės į savitą Viduramžių muzikos estetiką, ieškote istorinės tiesos. Kodėl?

Man ir kolegoms aštuntajame dešimtmetyje buvo svarbu sužinoti kaip įmanoma daugiau, kad atliktume maksimaliai tiksliai, kiek tai yra įmanoma. Tai istoriškai pagrįsto atlikimo praktika, paremta pačia istorija. Jei atlieku XV a. motetą, stengiuosi pritaikyti visas turimas istorijos žinias apie kompozitorių, muzikos ryšius, išstudijuoti muzikologijos šaltinius ir t. t.

Man regis, toks epochų ir atlikimo praktikų pažinimas muzikams leidžia jaustis laisviau, pasitikėti savimi atliekant senąją muziką. Taip pat yra manančiųjų, kad visos tos senų traktatų tiesos varžo, riboja kūrybiškumą...

Jordi Savallis yra pasakęs: „Kai studijuoji tam tikro laikotarpio muziką, pasidomi, kas buvo prieš tai ir po to, ar jei mokaisi prancūzų muzikos ir pasidomi Italijos ir Ispanijos muzika, tuomet atlikdamas ją jautiesi kaip namie.“ Su repertuaru, kurį parinkau meistriškumo kursams, jaučiuosi kaip namie. Išstudijavau visą teoriją, kontrapunktą, šią muziką atlieku daug metų. Tai truputį „mano muzika“. Man taip pat patinka Francisas Poulencas, bet nepažįstu jo braižo taip gerai, kaip Paryžiaus katedros mokyklos ir G. de Machaut kūrybą. Negaliu teigti, kad G. de Machaut kūriniai yra lengvi, bet aš pažįstu šį vyruką: esu susipažinęs su jo gyvenimu, poezija, pažįstu jį beveik kaip savo draugą.

Ar tam tikro laikotarpio muzikai atlikti taip pat yra svarbi ir tinkama akustika? Pavyzdžiui, bažnyčios akustika bažnytinių G. de Machaut kūrinių atlikėjams?

Tikrai svarbu rasti tinkamą akustiką ir inspiracijai, ir aidėjimo kokybei, ir harmonijos paskirstymui. Kiekvienas muzikos kūrinys yra savitas, ir atlikėjas turi rasti tinkamą akustiką, norėdamas jį deramai atlikti.

Ar reikia senąją muziką šiandien pristatyti kaip nors moderniai, ją aktualinti ar kitaip artinti prie šių dienų klausytojų?

Galima, bet nebūtina. Jei klausaisi Bela Bartóko kvarteto, daugiau nieko nereikia, jis yra tobulas. Kai klausaisi Wolfgango Amadeuso Mozarto operos, modernių dalykų vėlgi nereikia. Jei klausaisi Pérotino arba Paryžiaus katedros mokyklos muzikos, tokios būtinybės taip pat nėra.

Kompozitoriai visuomet studijavo praeities muziką ir vėliau kūrė kitaip. Tačiau turi išlikti sąžiningas ir tikslus. Jei nenori būti sąžiningas su istorija (pasirinkti tinkamą instrumentą, balsą ir pan.), geriau to nedaryti. Man tikrai nepriimtina, kai žmonės sako, kad groja istoriškai pagrįstai, tačiau viską pakeičia. Gali remdamasis G. Dufay motetu kurti, pavyzdžiui, simfoniją. Tačiau turi likti sąžiningas su klausytojais ir aiškiai pasakyti, ar atlieki istoriškai pagrįstą muziką, ar ja remiesi norėdamas sukurti ką nors nauja.

Muzikos ir tikėjimo jungtis išties ypatinga. Galvoju ne tik apie Viduramžių sakralinę muziką, bet ir, pavyzdžiui, apie Arvo Pärtą ar Johanną Sebastianą Bachą – jiems kūryba yra malda. O ar nuodėmė atlikti sakralinę muziką, jei nesi tikintis?

Nebūtina būti tikinčiuoju, norint atlikti sakralinę muziką. Reikia ją suprasti, mąstyti sakraliai. Taip pat turi suvokti liturgijos poreikius. Muzikos menas Bažnyčioje pirmiausia yra menas, meistrystė. Gali giedoti grigališkąjį choralą ne tik todėl, kad esi religingas žmogus. Pavyzdžiui, kompozitoriams Guillaume’ui Dufay ir Antoine’ui Busnois pats komponavimo veiksmas yra sakralus. Nėra didelio skirtumo tarp G. Dufay (pasaulietinės – aut. past.) dainos ir moteto. Muzika yra mistika, ji turi ryšį su Dievu. Jei paklaustumėte, ar tikiu Dievą, atsakyčiau, kad taip, bet tai nėra labai paprasta.

Pasidalykite prašau daugiau.

Dažnai mokau vienuolius giedoti grigališkąjį choralą, bet jų gyvenimo pasirinkimas nesuteikia privalumo. Kartais, siekdami gero muzikinio rezultato, jie turi dirbti daugiau, nes turi mažiau muzikinių gabumų. Taip pat turiu daug kolegų muzikų, kurie nėra religingi, bet labai giliai išmano bažnytinės muzikos interpretaciją. Tikėjime apskritai labai svarbūs yra žmonių tarpusavio santykiai. Drauge giedančių žmonių ryšys jiems yra Bažnyčia.

Į sakralinės muzikos koncertus ateina įvairių klausytojų, dalis jų – taip pat nėra religingi. Ar jie visgi patiria tam tikrą dvasingumą? Kodėl jie ateina?

Muzika yra mistinė patirtis, nukelianti į tavo jausmų gelmes. Kai pats kuriu Requiem muziką, mišių ar psalmių tekstais atsigręžiu į kitų kompozitorių tradicijas. Ne visi jie tikėjo Dievą.  

Vilniuje vyksiančių meistriškumo kursų dalyviams parinkote daugiausia nežinomų autorių kūrinius. Visuomet knietėjo paklausti – kai nežinome kompozitoriaus vardo, ar galime iš kūrinio atspėti, kad jo autorius buvo, pavyzdžiui, tenoras?

Nuo XIV amžiaus dažnai jau žinome kompozitorius, tad žinome ir koks buvo jų balsas. Tačiau ankstesniuose kūriniuose tai įžvelgti sunku.

Mokysite Viduramžių polifonijos, taigi dainuosite grupėse, ansambliuose.

Visa ankstyvoji polifonija – nuo XI a. iki XV a. vidurio – sukurta solistams. Rezultatas yra geriausias, kai vienas dainininkas atlieka vieną balsą. Vėliau kompozitorių Guillaume’o Dufay ir Johanneso Ockeghemo kūriniuose skalė pasidarė platesnė. Kad išgautume tokį patį skambumą, reikia kelių dainininkų vienam balsui.

Ar šioje solistų grupėje yra gerai turėti lyderį?

Dažniausiai vienas dainininkas yra ansamblio lyderis. Esu dirigentas ir dainininkas, bet visą gyvenimą ansambliui vadovavau kaip dainininkas. Šiais laikais, kaip ir anksčiau, dažniausiai yra vienas solistas, kuris duoda toną, parenka taktą (lot. tactus – atlikimo tempą, remiantis širdies pulsu – aut. past.), rodo polifonijos kryptį.

Ar tai istorinis būdas?

Taip. Paprastai kompozitoriai būdavo dainininkai. Gilles Binchois, Guillaume’as Dufay, Guillaume’as de Machaut – jie visi buvo dainininkai. Muzika buvo įsivaizduojama su balsu ir per jį. Net kai kurtas instrumentinis kūrinys, iki XVI a. vidurio jo ištakose glūdėjo balsas.

Koks yra to meto balso idealas?

Geras balsas apibrėžiamas taip: aukštas, skaidrus ir pilnas. Iki XV a. vidurio nebuvo labai žemų balsų – tikrų bosų. Kai XV a. viduryje diapazonas plėtėsi, atsirado vyriškas altas ar bosas. Tačiau etalonas liko tas pats – natūralus, vidutinio aukščio balsas, kuris tekstą gali ištarti paprastai, be skalės kraštutinumų. Taigi, vidutinio diapazono balsas yra to meto balso idealas.

Šiais laikais, kai kuriama, pavyzdžiui, opera, norima parodyti ekstremalias balso galimybes. Viduramžiais tai visiškai nebuvo siekiamybė. Svarbu suprasti teksto prasmę, nes balsas pirmiausia yra natūralus būdas dainuoti.

Dažnai dainininkai atranda senąją muziką sukaupę tam tikrą muzikinę patirtį: vieni – chore, kiti – operoje. Nenoriu klausti, kuris kelias yra geresnis. Tačiau jei anksčiau dainavai Giuseppe’ės Verdi ar Richardo Wagnerio partijas, ar sudėtinga pakeisti kryptį į, kaip sakote, natūralų būdą dainuoti?

Jei esi geras operos dainininkas (turi gerą balso techniką ir gerai dainuoji), tai nėra problema. Viduramžių muzikos kūrinių yra be galo daug, tai dešimt amžių muzikos. Kiekvienas gali pasirinkti, kokie kūriniai būtent jam labiau tinka. Aš taip pat atsirenku, nes tam tikras repertuaras labiau tinka mano balsui. Pavyzdžiui, aš dainuoju daugiausia lotynų, ispanų, prancūzų kalbomis, bet nedainuoju vokiškai ar angliškai, nors ši muzika man labai patinka. Kai balso technika yra gera, gali dainuoti ir Franzo Schuberto kūrinius. Tačiau jei nuolat dainuoji R. Wagnerio kūrinius, negalėsi giedoti grigališkojo choralo. Senajai muzikai atlikti taip pat reikia geros balso technikos. Ši muzika nėra sudėtingesnė, bet taip pat nėra lengvesnė nei, pavyzdžiui, Romantizmo muzikos kūriniai.

Jūsų mokymo patirtis yra milžiniška. Sykiu mane žavi, kad savo jaunus mokinius dažnai kviečiate atlikti muziką kartu koncertuose. Kodėl Jums tai yra svarbu?

Man visuomet buvo be galo įdomu mokyti, nes pats turėjau daug ką išgryninti, apibrėžti, išanalizuoti. Kadangi esu jau šiek tiek senas žmogus (šypsosi), man gera pasisemti iš jaunų žmonių stiprybės, gebėjimo nustebti, užsidegimo studijuoti. Dauguma mano ansamblio kolegų yra jaunesni už mane. Aš įnešu patirties, jie – energijos, jaunystės stiprybės. Kai daraisi vyresnis, prarandi tam tikras savybes, nors muzikai amžius nėra labai svarbus.

Kai dirbu su studentais, tikslas yra išspręsti tam tikras problemas, tačiau galutinis siekis visuomet yra dainuoti su jais kartu. Po penkiasdešimties metų darbo turiu šiek tiek patirties, žinau keletą smulkmenų (šypsosi). Mano patirtis susijusi su muzikos atradimu. Kūrinius, kurių mokysimės (Vilniuje – aut. past.), žinau labai gerai, bet jų mokysimės kitaip, nes čia yra kitokia kultūra, ir man tai visuomet labai įdomu.

Dėkoju už pokalbį.