Paryžietiški vakarai Vilniuje prasidėjo

Koncentruotas renginys – festivalis – intensyviu koncertų srautu akumuliuoja energiją. Klausytojas patiria pozityvų šoką – tarsi patenka į siūlomą žaidimą. Jei festivalis gerai organizuotas, klausytojas sutinka su siūlomomis sąlygomis, kartu su koncertų lavina neria į įspūdžių fejeriją. Todėl jau septintą kartą organizuotas Vilniaus fortepijono festivalis klausytojų buvo laukiamas. Jo siela, meno vadovė – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, profesorė Mūza Rubackytė – visomis prasmėmis yra puiki vadybininkė, gebanti tiksliai ir tikslingai dirbti, pastebėti įdomiausius pasaulyje pasirodančius jaunus atlikėjus, prikalbinti ryškias žvaigždes. Puiki jos partnerė Nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė. Svarbi meno vadovės misija – suformuoti kiekvieno festivalio koncepciją ir nepriekaištingai ją įgyvendinti. Dar ryškūs praėjusio festivalio įspūdžiai, o jau klausytojams siūloma nauja disputo su muzika kryptis – „Paryžietiški vakarai Vilniuje“. Prancūzų muzikai daug dėmesio skiriantis festivalis pagerbia ir kompozitorių Camille’į Saint-Saënsą, kurio 100-ąsias mirties metines mini Europa.

Renginys reikšmingas ir savo edukacine misija. Jauniems pianistams svarbūs profesorės M. Rubackytės ir prancūzų pianisto, dirigento, litvako Vlado Perlemuterio sekėjo, profesoriaus Jeano-François Heisserio meistriškumo kursai, M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ jaunųjų talentų pasirodymas Nacionalinėje filharmonijoje.

Vokiškojo arealo muzika Lietuvoje priimama tarsi savaime: Bachas, Mozartas, Beethovenas, Schumannas, Schubertas muzikos mėgėjui – chrestomatija. Nors plačiau gal ir nesigilinama. Tačiau prancūzų muzikai istoriškai Lietuvoje jaučiama daug sentimentų. Net ir sovietmečio pianistai buvo neblogai susipažinę su Alfredo Cortot pianistine mokykla. Vėliau, kai sovietiniai ideologijos gniaužtai šiek tiek atsileido, jauni atlikėjai įsiveržė tobulintis į Paryžiaus konservatoriją: Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa studijavo Claude’o Helfero ir Olivier Messiaeno žmonos Ivonos Loriod klasėje, bendravo su kompozitoriumi, Birutė Vainiūnaitė – prof. V. Perlemuterio klasėje. Stažuotės Paryžiuje turėjo labai didelės įtakos Lietuvos pučiamųjų instrumentų kultūrai: prisiminkime, savo „prancūziškas“ mokyklas toliau ugdė klarnetininkas prof. Algirdas Budrys, fleitininkas prof. Algirdas Vizgirda, trombonininkas Tauras Adomavičius, trimitininkas Zigmas Kazlauskas. Kompozitorius ir dirigentas Vykintas Baltakas CNSMDP ir IRCAM’e tobulino abi profesines linijas, studijos buvo tęsiamos remiant Nadios Boulanger fondui, Paryžiaus konservatorijoje studijavo pianistas ir dailininkas Viktoras Paukštelis. Dar sovietmečiu Lietuvos dirigentai (Saulius Sondeckis, Juozas Domarkas, Jurgis Fledžinskas) vadino didele laime patekti į Maskvoje meistriškumo kursus surengusio Igorio Markevichiaus pamokas. Išeivis iš Ukrainos profesinėje veikloje save įprasmino kaip prancūzų dirigentas. S. Sondeckis pirmasis Sovietų Sąjungoje išdrįso atlikti Messiaeno „Mažąsias liturgijas“ ir Leopoldo Digrio pasiūlytą Franciso Poulenco Koncertą vargonams. Su vargonininku Jeanu Guillou ir kitais instrumentininkais susijusios ne vieno koncerto istorijos. Nuo 1989 m. su Paryžiaus konservatorija ir šios Europos muzikos sostinės gyvenimu įvairiais saitais susijusi ir festivalio organizatorė M. Rubackytė.

Kur prancūziškos muzikos paslaptis? Manau, prancūzų menininkai muzikoje sukūrė savo tapatybę, labai jautriai atskleidžia muzikos esmę. Garso raiška, spalvingumas. Argi galima atsispirti Liudviko XIV epochos galantiškumui? Ypatingam prancūziškam romantizmui, o ypač impresionistų ir vėlesnių jų sekėjų pomėgiui žaisti spalvomis, jų potėpiais, atspalviais?

Fortepijono festivalio preliudu tapo lapkričio 17 d. įvykęs Guodos Gedvilaitės sceninės veiklos 30-mečiui skirtas koncertas. Kaip sakė pianistė, pasirinkta programa įvairiais aspektais atliepė jos biografiją. Skambėjo Ludwigo van Beethoveno Septynios bagatelės ir Sonata Nr. 26 „Les Adieux“. Bagatelė – iš François Couperino rinkinio klavesinui atklydęs „niekutis“ – nuotaikingos miniatiūros, neaptamsintos vėlesnių epochų garsynų, pedalo ir perdėm romantiškų emocijų. Simboliškai su Lietuva atsisveikinusi pianistė galėjo tai perteikti Beethoveno muzika. Joje buvo ir liūdesio, ir džiugesio emocijų. Aiški, skaidri faktūra, išryškinta klasikinės sonatos forma, dar netempianti į romantizmo glėbį. Tačiau devyniolikmetės Claros Schumann „Souvenir de Vienne“ jau buvo romantiškas žvilgsnis į pasaulį. Atlikėja išvengė sentimentalumo. Priminė šios Schumannui ištikimos pianistės ir kompozitorės padėką vieniečiams už jos meno pripažinimą Austrijoje. Kartu Gedvilaitė paliudijo esanti šios menininkės kūrybos propaguotoja, burianti muzikos mėgėjus rengiamuose Claros Schumann salonuose.

Koncerte labai įtaigiai skambėjo Aleksandro Skriabino Preliudas ir Noktiurnas bei Felixo Blumenfeldo Etiudas kairei rankai. Pastarasis skirtas Lietuvoje gimusiam Leopoldui Godowskiui. Tai buvo muzikos poetikos gurmanams skirtas atlikimas. Virtuozinė ornamentika nenustelbė melodinio kūrinių prado ir emocinės pilnatvės. Kitoks buvo Loretos Narvilaitės kūrinys „Garsai prabyla į tylą“, dedikuotas pianistei. Sakytum, artimą prancūzų dvasiai meditaciją perskrodžia įsiterpęs metronomo scenoje kuriamas keistas ritminis inkliuzas, savotiška improvizacija, vėl grąžinanti mus į apmąstymų būvį.

Aišku, Čiurlionio kvarteto buvimas scenoje klausytojams turėjo priminti Guodos gimtuosius Druskininkus ir ilgametę draugystę su kolektyvo senbuviais. Atliktas Nikolajaus Medtnerio Fortepijoninis kvintetas C-dur atskleidė brandžią muzikę: klausančią, girdinčią, kartu kuriančią įkvėpimo kupiną muziką. Kvartete girdėjome prisijungusią naują violončelininkę Eleną Daunytę.

Reikia priminti, kad G. Gedvilaitė du dešimtmečius dėsto Frankfurto prie Maino aukštojoje muzikos mokykloje, veda tarptautinius meistriškumo kursus, koncertuoja, naujas interpretacijas įrašo plokštelėse.

***

Lapkričio 20 d. įvyko oficialus festivalio pradžios koncertas, skirtas Camille’io Saint-Saënso atminimui. M. Rubackytė su orkestru atliko šio autoriaus Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui g-moll. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo prancūzų dirigentas Victorienas Vanoostenas. Tai buvo grynai prancūziškos muzikos vakaras. Gabrielio Fauré siuita orkestrui „Pelėjas ir Melisanda“ Vilniaus scenoje kažin ar yra skambėjusi. Kartais kameriniuose koncertuose atliekama viena jos dalių – „Sicilienne“. Fauré ir jo amžininkai atkreipė dėmesį į besikeičiantį laiką ir diskutavo apie meno estetines kategorijas. Tai buvo itin svarbu įvertinant XX a. pradžios muzikinį gyvenimą. Akcentuojamos nuoširdumo, originalumo, naujumo, savęs atsinaujinimo, homogeniškumo ir religinio tikėjimo temos. Tai susiję ir su Fauré muzika bei idėjomis. Kas pasikeitė nuo Gounod iki Boulezo ir nuo Prousto iki Valéry? Atsakymą kompozitorius išreiškė savo muzika: ieškoti intymumo, prisiminti baroko muzikos grožį. Jo muzikos interpretacijoje tai galima buvo nujausti. Dirigentas V. Vanoostenas valdė orkestro spalvinę paletę, styginiai kūrė kompaktišką atramą neforsuotai, raiškiai skambėjusiems solistams (ypač pagirtinas Tomo Bieliausko obojus). Kaip žinoma, Fauré nemėgo atlikėjų, kurie laisvai elgiasi su tekstu. Todėl girdėta interpretacija atliepė kompozitoriaus dvasią, buvo ir įtaigi, ir skoninga.

Fauré labai vertino Saint-Saënsą. Šio Antrasis koncertas fortepijonui, nors įvardijamas kaip eklektiškas, pianistui yra kietas riešutas. Dvigubų gaidų pasažai, oktavų judėjimai agitato, agitatissimo, aktyvūs dialogai su orkestru, tarsi be atsikvėpimo – taip ir galvą galima prarasti! M. Rubackytės manualinis imlumas, artistiškumas labai tiko tokiai bravūrai. Kažkuo priminė aprašytuosius Ferenco Liszto laikus, kai pianistas scenoje kėlė euforiją salėje. Ji jaučia tokią atlikėjo misiją ir dvasią. Tuo įtaigios ir jos įrašuose girdimos interpretacijos. Jas aukštai vertina ir Europos muzikos kritikai, pažymintys pianistės darbus įvairiais reikšmingais apdovanojimais. Beje, būrys kritikų iš Prancūzijos viešėjo ir šiame koncerte.

Bisui pianistė paskambino impresionizmo šedevrą – Claude’o Debussy „Mėnulio šviesą“: laikas sustojo girdint paslaptingą gražaus touché raibuliavimą ir beribėje erdvėje skambantį melodijos motyvą.

Ernesto Chaussono Simfonija B-dur itin ryškiai pristatė dirigentą Victorieną Vanoosteną. Jaunas dirigentas jau dirba prestižinėse salėse, koncertuoja ir kaip pianistas. Diriguojantį jį pastebėjo Danielis Barenboimas. Ir mes jautėme ekspresyvų, emocionalų muziką, gerai girdintį orkestrą, teikiantį jam įkvėpimą ir gebantį išlyginti instrumentų grupes. Todėl raiškiai buvo vedama mintis, pasitelkiant labai didelę ir paslankią dinaminę skalę, tikslią solinių epizodų artikuliaciją. Paryžiaus vakarai tęsiasi.