Nostalgiško grožio spektaklis

Operos melomanai pagaliau gali švęsti. Ilgai laukta, Lietuvos operos šimtmečiui pastatyta „Traviata“ sugrįžo į operos sceną. Sugrįžo priminti apie meilę, džiaugsmą, auką, griūvančias iliuzijas, gyvastį ir mirtį bei daugelį kitų šiame veikale slypinčių tiesų. Kūrinys talpus, tarsi šimtmečius gludinta liaudies pasaka. Paprasta ir sudėtinga, linksma ir liūdna, komiška ir tragiška, kaip gyvenimas.

Apie Lietuvos operos gimimą, įvykusį 1920 m. gruodžio 31-ąją Kaune Giuseppe’s Verdi „Traviatos“ spektakliu, rašyta įvairiose knygose, moksliniuose straipsniuose, enciklopedijose. Premjerinę publiką su šia istorija supažindino Eglės Ulienės puikiai parašytas tekstas spektaklio programoje. Šį kartą programos knygelė išties jubiliejinė, ypač kruopščiai parengta, su daugybe gražių informatyvių istorinių nuotraukų bei Jono Vilimo iš italų kalbos išverstu libretu. Būsimų spektaklių publikai šis leidinys tikrai prilygs jubiliejiniam talismanui.

Naujosios „Traviatos“ statytojai – lietuviai dirigentai ir italų menininkų grupė, drauge dirbanti jau ne pirmą kartą. Tai muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, dirigentas Julius Geniušas, režisierius Fabio Ceresa, scenografas Tiziano Santi, kostiumų dailininkas Giuseppe Palella, žinomas mūsų šviesų dailininkas Levas Kleinas, choreografas Mattia Agatiello ir choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas.

Vienas perspektyviausių italų jaunosios kartos režisierių F. Ceresa save įvardijo kaip italų teatro tradicijos sekėją, kurio tikslas skleisti grožį ir nuostabą. Apie tai iškart prisiminiau vos tik prasivėrė teatro uždanga. Prieš akis išvydome estetišką, tikromis XIX a. architektūros formomis grįstą scenos erdvę. Ypatingo žalsvo atspalvio sienas pagyvino baltos dėmės priešingose scenos pusėse, visai kaip paveiksle. Kairėje – balta lova, dešinėje – operos herojė baltu apdaru prie balto stalelio. Dar vienas kontrastingas, itin reikšmingas štrichas – nuostabaus atspalvio rožinė, prašmatniai blizganti, apšvietus švytinti ir raibuliuojanti Violetos suknia, kuria ją rengia trys ryškiai žaliai apvilktos tarnaitės. Nuostabi, akį džiuginanti spalvų dermė operos kūrėjų nuosekliai išlaikoma tolesnėje spektaklio eigoje, keičiasi arba turtėja tik spalvų deriniai. Kaimiškame paveiksle Violetos kostiumas – sodriai žalia suknelė, o Alfredas – net su baltų gėlyčių vainiku ant galvos. Floros salone damų kostiumuose dominuos venecijietiškas auksas ir dangiška mėlynė baliustradoje, pirmo veiksmo Alfredo kostiume – liūdnokas violetas, susisiejantis su jaunuolio apleistomis gimtojo Provanso levandomis. Puotų vyrai aprengti juodais frakais su šiaip jau nebūdingomis ryškiomis liemenėmis, kurių spalva primena prašmatniąją Violetos suknią. (Ar tai ne nuoroda į diskretiškai saugomus slapčiausius jų nuotykius tarp šio salono sienų?) Paskutinio veiksmo koloritas tamsus, tolumoje blausi violetinė nakties šviesa, kurios fone baltuoja vieniša operos herojė. Finale atsiveria ryškus jau matytas levandų laukas, į kurį ji ir nužengia...

Tai mintys, grįstos įspūdžiais iš pirmų dviejų lapkričio 17 ir 18 dienos spektaklių. Tikriausiai daugiau reikšmingų detalių dar teks pastebėti ateity, juolab kad visi – režisierius, scenografas ir kostiumų dailininkas – kaip vienas kartojo apie ypatingą dėmesį smulkiausioms pastatymo detalėms. Jų skonis ir požiūris stebėtinai vieningas, o tvirčiausias meninių pažiūrų pagrindas – meilė ir dėmesys galingoms savosios kultūros versmėms. Jos, beje, stipriai prisidėjo ir prie operos meno atėjimo į mūsų šalį XVII a. pradžioje, kaip ir prie Vilniaus urbanistikos, baroko architektūros, netgi Pranciškaus Smuglevičiaus tapybos.

Bendra spektaklio dramaturginė linija buvo taip glaudžiai susijusi su muzika ir jos raiška, kad specialaus režisūrinio darbo galėjai nepastebėti. Kažkas iš operos korifėjų, rodos, yra sakęs: geriausia operos režisūra yra ta, kurios klausydamas muzikos ir žiūrėdamas spektaklį tiesiog nepastebi. Nenoriu pasakyti, kad režisierius neįdėjo specialaus darbo, aišku, įdėjo labai daug. Mizanscenos ir emocingos kulminacijos buvo perteiktos labai tiksliai, klausantis muzikos, kuri informuoja apie mažiausią herojų emocijų virpesį ir išgyvenimą, todėl kiekvienas veikėjų gestas bei replika vertė gyventi kartu su jais. O ten, kur režisūra išniro į pirmą planą, suabejojau jos reikalingumu. Turiu omenyje Žermono arijos turinio iliustracijas, suvaidintas mimanso artistų, Žermono ir Violetos dueto panašų apvaidinimą bei personažų su jaučio galvomis pasirodymą trečiame finaliniame veiksme. Antro veiksmo puotoje šios kaukės tiko ir pasiteisino. Tačiau iškart norisi pabrėžti, kad minimos F. Ceresos iliustracijos buvo nepalyginamai subtilesnės, nei matytos neseniai rodytame Richardo Strausso „Rožės kavalieriuje“, kurį statė kitas italas Damiano Michieletto.

Solistų sudėtis klausytuose spektakliuose skyrėsi, pasikartojo tik Alfredą dainavęs Merūnas Vitulskis. Violetos partija, kaip žino visi operos gerbėjai, sunki jau vien dėl to, kad reikalauja tarsi dviejų skirtingų balsų: lankstaus koloratūrinio ir gražaus lyrinio soprano. Pirmojoje premjeroje dainavusi Joana Gedminaitė labiausiai įtikino antrame veiksme ir finale. Ji kūrė nuoširdžią, mylinčią, tyros širdies moterį, pasitinkančią skaudžiausią likimo smūgį ir žlungančias iliuzijas. Graudžiai emocingoms replikoms su Alfredu, Žermonu solistė surado atitinkamų balso spalvų, jautrių niuansų. Įsiminė tvirtai atliktas visas finalinis veiksmas iki paskutinės scenos. Pirmo veiksmo didžiąją sceną „È strano! È strano!“ su sunkiausiomis koloratūromis solistė dainavo ryžtingai, vis dėlto įtampa buvo juntama, kaip ir forsuojamos viršūnės. Apskritai šio veiksmo partijoje ne visada girdėjome raiškų dainavimą, buvo justi intonacijos trūkumų, keistoko vibrato. Užtat pagirtinai kryptingai solistė kūrė meilę pasitikusios ir ją prarandančios nelaimėlės paveikslą.

Kitą vakarą Violetos partiją dainavusi Viktorija Miškūnaitė savo heroję įsivaizduoja kaip angelišką, rafinuotą būtybę, pavadino ją net porcelianine. Tikriausiai turėta galvoje labai trapi, ploniausio porceliano statulėlė. V. Miškūnaitės vaidyboje, kuri jai sekėsi ypač gerai, šios vizijos jautėsi. Vokalinė partija buvo sėkmingesnė taip pat antroje operos pusėje, kai nereikėjo koloratūrų, aukštų natų, o balsas galėjo sklisti natūraliai be pastangų. Gražiausiai suskambėjo tie operos puslapiai, kuriuose V. Miškūnaitė dainavo piano ir mezzoforte, jungdama frazes, leisdama įsiklausyti į savo gražaus tembro išraiškingą sopraną, kaip antai skausmingame „Non sapete“ ir paskutinėje antro veiksmo scenoje.

Premjerinį ir kitą vakarą susitikome su Merūno Vitulskio Alfredu. Šios partijos natas solistas, regis, galėtų be klaidų padainuoti ir prikeltas vidury nakties. Tačiau kaip padainuoti, kokias emocijas, kokius dinaminius niuansus pateikti, klausimas lieka. Solistas abu vakarus atrodė labai savimi pasitikintis, jį šiek tiek varžė nebent atlasinis violetinis kostiumas ir savotiški raudoni plaukai. Tiesą sakant, režisierius Alfredą pristato kaip naivų, gal net kvailoką, bet labai nuoširdų provincialą. Įpuolęs į meilės aistras jis nenustygsta vietoje, visus jo poelgius užvaldę jausmai. Esu girdėjusi solisto debiutą su šia partija gal 2012 metais. Jis dainavo tiesiog puikiai, žavėjo nuoširdumas, jautrumas kiekvienai frazei, lakus balso skrydis. Dabar M. Vitulskio dainavimo maniera pakitusi, į vokalo subtilybes jis nebesigilina, balso spalvų nebeieško. Pradingo ir anksčiau žavėję skambaus tenoro obertonai. Savo partiją jis atliko pagirtinai teisingai, tačiau daugmaž vienodai, daugiausia dėmesio sutelkęs į balso jėgą. Kaip sakoma, stambiais potėpiais.  

Sėkmingai daug metų Žermoną dainavęs Vytautas Juozapaitis po pertraukos vėl pasirodė scenoje. Būtų keista, jei tokią didelę sceninę patirtį turintis solistas padarytų ką nors ne taip, negu vaidmuo reikalauja. Jis dainavo puikiai žinodamas, kur galima drąsiai atsiverti, o kur su vokalu elgtis atsargiau. Išėjo įtikinamas „paklydusio“ jaunuolio tėvo, saugančio šeimos tradicijas, portretas. O kad operos nemėgstanti publika nenuobodžiautų skambant populiariajai Žermono arijai, režisierius ją papildė minėtu „begarsiu kinu“.

Pagirtinai Žermono partiją atliko Arūnas Malikėnas. Įsiminė gerai skambėjęs jo balsas, užtikrintai ir drąsiai padainuota arijos baigiamoji kadencija, dėmesys balso spalvoms. Raiškiai Barono Diufalio partiją atliko Liudas Norvaišas. Nedidelės muzikalios replikos, kaip ir keli iškalbingi vaidybos štrichai (grubiai nuo Violetos kaklo nutrauktas brangus vėrinys), reikšmingai papildė dramatišką antro veiksmo kortų sceną. Kaip visada artistiškas Rafailas Karpis (Gastonas de Letorjė). Sėkmingai Floros partiją atliko Regina Šilinskaitė, sutelkusi dėmesį į šios damos eleganciją. Beje, anksčiau Florą mūsų teatre dainuodavo mecosopranai. Gal pritrūko tinkamų?

Abiejuose spektakliuose pasirodė nemažai jaunų solistų ir šios operos debiutantų. Tai Ieva Barbora Juozapaitytė (Flora, Anina), Monika Pleškytė (Anina), Steponas Zonys (Markizas d’Obinji), Kšištofas Bondarenko (Daktaras Grenvilis) ir kiti. Visi jaunieji solistai pasirodė sėkmingai ir gana harmoningai įsiliejo į bendrą muzikos vyksmą.

Operos ir baleto teatro orkestras yra gerokai atsinaujinęs, pasipildęs stipriais instrumentininkais. Diriguojamas Ričardo Šumilos, šio pastatymo meno vadovo, orkestras buvo lankstus ir jautrus partneris. Jausmingai jis suskambėjo pirmo ir trečio veiksmo įžanginiuose preliuduose, kuriuose ypač maloniai nuteikė raiškiai tikslūs smuikų balsai. Visa tai – apie premjerinį pirmąjį vakarą. Antrajame vakare, diriguojamame to paties maestro, nežinia kodėl atsirado nereikalingo nervo, įtampos, pakitusių tempų.

Svarbų vaidmenį atlikęs operos choras ir vėl savo užduotis įvykdė pagirtinai. Gerai skambėjo ir moterų, ir vyrų balsai, užtikrintai atlikti lyriniai ir dramatiški epizodai. Kuluaruose per pirmąją pertrauką kai kas stebėjosi, kodėl choro moterys aprengtos vienodai. Spalvų požiūriu tie kostiumai derėjo su visuma, o kad jie buvo vienodi – matyt, taip norėjo spektaklio kūrėjai, ir ką čia bepridursi.

Baigdama sveikinu teatrą, „Traviatos“ pasiilgusiai publikai pateikusį menišką pastatymą. Tikiu, kad jis ilgai gyvuos ir leis išgirsti daug naujų Violetų ir Alfredų.