Laiminga muzikoje

Su Amžinybėn išėjusia iškilia muzike Kornelija Kalinauskaite atsisveikinti susirinkę muzikai turėjo laiko apmąstymui. Tarsi tik jiems menininkė ir buvo svarbi, artima. O gal kaip tik jie visi lyg viena brolija įprasmino sunkaus laiko – pokario aukštosios muzikos kultūros gyvavimo visuomenėje dvasią... Susirinko artimiausieji, kuriems gyvenime brangi muzika.

Skambėjo profesorės Kornelijos Kalinauskaitės atliekami kūriniai smuikui. Daug įrašų valandų sukaupta Lietuvos radijo fonduose. Pomėgį muzikuoti įgyvendino ne tik visus profesinės raiškos metus grieždama iškiliausiame, Lietuvos vardu vadintame kvartete. Pradėjusi viešai koncertuoti 1943 m., šią veiklą tęsė beveik penkis dešimtmečius. Grojo su Jurgiu Fledžinsku, su pianistais Halina Znaidzilauskaite, Mariam Azizbekova, Augustinu Maceina, Bernardu Vasiliausku, Tatjana Nikolajeva. Jos brolis buvo žymus dirigentas Algimantas Kalinauskas. Ir šį kartą vienas po kito skambėję klasikų, romantikų kūriniai liudijo neeiliniu muzikalumu apdovanotą jos asmenybę. Frazuotė, tembras, logiška interpretacinė struktūra ir dermė su inteligentiškai reiškiama emocija – smuikininkės romantikės ženklai.

Buvo vaiski diena, kalbėjomės buvusiame profesorės bute, o dabar – jos gyvenamajame kambaryje. Šaltoka. Sako, turiu „visokių šiltų dalykėlių. Tačiau užsižiūriu „Mezzo“ kanalu transliuojamos muzikos, ir nebejaučiu šalčio“... Domėjosi naujienomis, atlikėjų įrašais, siuntėsi įdomiausią korespondenciją, skaitė.

Kornelija Kalinauskaitė gimė Kaune, karininko savanorio, Vyčio kryžiaus nominanto Leono Kalinausko šeimoje. Jis ir Kornelijos mama – pianistė mėgėja Liudvika Dainiūtė – vaikus augino dirbdami banke. Kauno skyrių atidarė Šilutėje (Heydekrug). Ten šeima ir pervažiavo. Mama mėgo muzikuoti su smuikininku mėgėju, laikrodininku Pauliumi Rautenbergu. „Man atrodė, kad nieko gražesnio pasaulyje nebuvau girdėjusi. Ir aš noriu išmokti!“ – menasi profesorės prisiminimas. Ir šis vokiškos kultūros smuikininkas, „Onkel Paul“, mergaitę pradėjo mokyti smuikuoti.

Klaipėdos muzikos mokykloje 1934–1939 m. K. Kalinauskaitė mokėsi Povilo Matiuko smuiko ir Sofijos Juodvalkienės fortepijono klasėse. 1939 m., vokiečiams užėmus Klaipėdą, mergaitė atsidūrė Vilniuje, įstojo į tuometę Vilniaus konservatoriją. Joje mokėsi Stanislovo Špinalskio (Szpinalskio) fortepijono klasėje. Studijuodama dirbo pianiste koncertmeistere konservatorijoje, Dainavimo klasėse, smuiku grojo Operos teatre ir Filharmonijos simfoniniame orkestre. „1945 metais išlaikiau fortepijono diplominį egzaminą skambindama Liszto koncertą, o kitą dieną nuėjau stoti į Jakovo Targonskio smuiko klasę“, – pasakojo K. Kalinauskaitė.

Žiūriu į už knygų lentynos stiklo užkištą didelę Jakovo Targonskio nuotrauką. „Tai vienas brangiausių man žmonių. Jis mus išmokė ne tik suvokti kvarteto specifiką, bet ir smuikuoti. Gal net ne todėl, kad mokėsi pas žymųjį Leopoldą Auerį: jis propagavo savus dėsnius.“

K. Kalinauskaitės ir jos vyro Jurgio Fledžinsko gyvenimas buvo apsuptas muzikos. Ryte namuose grodavo kasdienei formai palaikyti, vėliau – repeticijos, studentai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tik vėlų vakarą sueidavo prie stalo: „Ir vėl kalbėdavomės apie muziką...“ Ta pačia meile muzikai K. Kalinauskaitė pavergdavo studentus. Buvau jos klasėje. Iki šiol tarsi girdžiu komentarus Mozarto sonatų interpretacijai. Savo mokiniams, sekėjams ji paliko aristokratiško požiūrio į muziką, meną ir gyvenimą šleifą.

Buvo nepaprastai darbšti ir valinga. J. Fledžinsko patirta nelaimė avarijoje K. Kalinauskaitei lėmė pasiaukojusios žmonos gyvenimą. Paliko kvartetą ir aktyvią atlikėjos veiklą.

Sumani smuikininkė ilgai važinėjo automobiliu, pati tvarkėsi bute ir poilsio kampelyje miške. Sukomplektavo savo šeimos archyvą, kuris, kaip ir pažinojusiųjų atsiminimai, liudija iškilios menininkės meilę muzikai, žmogui, gyvenimui. Te neblėsta jos skleista šviesa.