Tenorų Everestas ir Afrikos karštis Klaipėdoje

Pastaraisiais metais Klaipėdos kultūrinis gyvenimas išgyvena renesansą, o prie to ypač prisideda Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT). Prie jo vairo stojus Laimai Vilimienei, atsinaujinusiam kolektyvui atsirado vilčių, jėgų ir noro dirbti, įrodyti, jog Klaipėda nėra provincija. Visų pirma, Klaipėda yra uostamiestis, didmiestis prie jūros, tad tuo buvo pasinaudota ir organizuojant Klaipėdos festivalį, kuris sėkmingai debiutavo šią vasarą. Pastaraisiais metais kolektyvas gyvena ir naujų namų laukimo nuotaikomis (baigiamas statyti teatro pastatas), ir solidžiomis premjeromis. Taigi, dar besiglausdamas Žvejų rūmuose, KVMT vėl pakvietė į premjerą. Lapkričio 12 ir 13 dienomis parodė pirmą kartą Lietuvoje pastatytą Gaetano Donizetti operą „Pulko duktė“, sukurtą 1839 metais.

XIX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje, kai bel canto dainavimo būdą išpopuliarinęs Vincenzo Bellini mirė tesulaukęs trisdešimt ketverių, Donizetti tapo vienvaldžiu šio stiliaus meistru ir žymiausiu italų kompozitoriumi iki Giuseppe’s Verdi iškilimo. Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta vos per kelias savaites. Opera itin sudėtinga, mat pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir tuo pat metu kurti spalvingą personažą. O jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmame veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do vienoje nuostabiausių tenoro arijų „Pour mon âme“ („Mano sielai“), pramintoje „tenorų Everestu“. 1840 m. vasarį „Opéra Comique“ teatre įvykusi pirmos kompozitoriaus operos prancūzišku tekstu premjera iš pradžių sulaukė aštrios kritikos dėl nevykusio atlikimo. Tačiau netrukus „Pulko duktė“ tapo „kasiniu“ spektakliu ir ilgam išliko teatro repertuare. Operos finale skambanti arija „Salut à la France“ („Valio Prancūzijai!“) tapo neoficialiu Prancūzijos himnu.

Čia tenka stabtelėti ir pagalvoti, kaip toliau popieriuje guldyti mintis, mat spektaklis paliko tokį įspūdį, kad naktį tiesiog negalėjau užmigti – galvoje skambėjo melodijos (operos muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus), sukosi solistų kalbamieji tekstai, prieš akis tviskėjo Afrikos karštis (scenografė Sigita Šimkūnaitė), Paryžiaus ponių suknelės (kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė), modernios, bet kartu ir istoriškai tikslios karių uniformos bei puiki choro artistų vaidyba (choro vadovas Vladimiras Konstantinovas). Didelį įspūdį paliko ir šviesų paletė, kurią sukūrė Andrius Stasiulis.

Spektaklio režisierė Jūratė Sodytė publikai pirmą kartą pristatė tokios stambios apimties darbą. „Pulko duktė“ yra komiška, bet kartu ir nemažai dramatinių elementų turinti opera, kas leido kūrėjams dar plačiau atverti vaizduotę. Operos libretą sukūrė Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François Bayard’as, o kalbamuosius intarpus į lietuvių kalbą išvertė Virginijus Pupšys.

Operos siužetas gana paprastas: kareivių pulkas kadaise mūšio lauke rado kūdikį, jį įsivaikino ir užaugino. Mari yra tarsi kariuomenės gerasis talismanas, kuris dar ir rūpinasi kariais, skalbia, lygina ir ruošia maistą. Pagal susitarimą Mari turi ištekėti už vieno iš karių, tačiau mergina pamilstą Toniją, kuris dėl jos meilės net įstoja į armiją ir bando karius įtikinti esąs vertas jų auklėtinės rankos. Gražią idilę sudrumsčia netikėtai pasirodžiusi Markizė de Berkenfyld, kuri teigia esanti Mari teta ir išsiveža merginą gyventi Paryžiaus aukštuomenėje. Markizės tikslas – sėkmingai ištekinti dukterėčią, tačiau ši kategoriškai atsisako tai daryti. Galų gale viskas išaiškėja – markizė yra Mari motina, o ne teta, ir po ilgų įtikinėjimų ji leidžia Mari tekėti už mylimojo Tonijo.

KVMT orkestras (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis) pastaraisiais metais labai patobulėjo ir sutvirtėjo. Žinoma, prie kolektyvo prisijungė nemažai muzikų iš užsienio, tačiau geram skambesiui visiškai nesvarbu, iš kokios šalies atlikėjas. Abu premjerinius vakarus buvo galima įsitikinti varinių pučiamųjų, ypač valtornų, grojimo kokybe. Šiurpas per nugarą ėjo klausantis anglų rago ir violončelės solo. Puikus balansas tarp styginių ir pučiamųjų, aiškūs ir tikslūs akcentai, dinamika, ryšys su solistais. Dirigentas Martynas Staškus tiesiog žaižaravo gera nuotaika, emocija ir buvo tikras variklis, vedantis ne tokį ir didelį, bet pakankamą orkestrą į priekį. Beje, dirigentas nustebino ir miniatiūriniu vaidmeniu: kai Hercogienė de Krakentorp nuo scenos kreipėsi į jį: „Maestro!“, šis netikėtai atsakė: „Bonjour, madame!“ Publika tai įvertino aplodismentais.

Choras palyginti negausus. Pagrindinis operos veikėjas, 21-asis pulkas, sudarytas vos iš 11 artistų. Ar įsivaizduojate, ką reiškia dainuoti operą tik su tiek choristų? Ypač tokioje salėje kaip Žvejų rūmai, kur akustikos tiesiog nėra. Tam reikia didžiulio atsidavimo ir profesionalumo. KVMT choristai įrodė, jog ir su mažu būriu galima pasiekti meninę vertę. Norisi paminėti gerą jų vaidybą, ką tikrai ne visi teatrų chorai operose gali padaryti. Vienas choro artistas pirmo veiksmo pabaigoje sulaukė publikos ovacijų, mat dainuodamas kaip įmanydamas šoko ir su ginklu įmantriai sukiojosi apink kolegas. Iš pažiūros atsitiktinė improvizacija buvo idealiai sustyguota režisierės J. Sodytės, tad šis mažas improvizacinis etiudas liko puikiai įvertintas. Pagyrų nusipelno baleto trupės vyrai, daugiausia dalyvavę masinėse scenose ir gerai susitvarkę su režisierės užduotimis. Beje, J. Sodytė daugybę metų šoko balete, tad jos spektakliuose visuomet yra daug choreografijos.

Atsivėrus uždangai scenoje išvystame Alžyrą (operos veiksmas iš XIX a. Austrijos perkeltas į XX a. vidurio Alžyrą), savotišką miesto turgų – daug oranžinės spalvos, jaučiamas tikras dykumos karštis. Spektaklio scenografė netgi „įdarbino“ palubėje kabančius audeklus, kurie nuolat pleveno ir pagyvino veiksmą. Antra spektaklio dalis vyksta Paryžiuje, aukštuomenės namuose, tad kūrėjams teko gerokai pasistengti, kad žiūrovai galėtų pajusti Coco Chanel dvasią.

Šiek tiek banalokas atrodė antro veiksmo Mari šokis, mat scenoje matome, kaip pulko dukrą bandoma paversti aukštuomenės dama. Nebeapsikentusi šokių mokytojos prievartos, Mari sušoka tvistą, kuris sukėlė ovacijas, bet atrodė neskoningai. Įdomu ir tai, kad antro veiksmo orkestrinė įžanga skambėjo tik fortepijonu (pianistas Christopheris Joelas Cooley). Antrame veiksme Mari, Tonijo ir Sulpicijaus tercetą pagyvino žaisminga choreografinė miniatiūra, puikiai derėjusi su muzika.

Pirmojoje premjeroje lapkričio 12 d. išvydome Liną Dambrauskaitę (Mari), Tomą Pavilionį (Tonijas), Liudą Mikalauską (Seržantas Sulpicijus), Loretą Ramelienę (Markizė de Berkenfyld), Modestą Narmontą (Hortenzijus), Remigijų Mickų (Kapralas), dramos aktorę Virginiją Kochanskytę (Hercogienė de Krakentorp), Viktoriją Galvanauskienę (Šokių mokytoja) ir Šarūną Juškevičių (Notaras). Lapkričio 13-ąją galėjome gerėtis Ritos Petrauskaitės (Mari), Mindaugo Jankausko (Tonijas), Viliaus Trakio (Seržantas Sulpicijus), Dalios Kužmarskytės (Markizė de Berkenfyld), Vytauto Bytauto (Hortenzijus), Valdo Kazlausko (Kapralas), aktorės Nijolės Sabulytės (Hercogienė de Krakentorp), Kristinos Gudelytės (Šokių mokytoja) ir Kęstučio Nevulio (Notaras) balsais ir vaidyba.

Maestro M. Staškus prieš premjerą minėjo, kad Mari vaidmuo tarsi sukurtas L. Dambrauskaitei, jos koloratūros skambėjo itin preciziškai ir tiksliai. Antrindamas M. Staškui norėčiau pagirti ir Ritą Petrauskaitę. Šios abi talentingos ir puikios solistės meistriškai valdo vokalą, nors vaidybinė pusė skyrėsi kaip diena ir naktis. L. Dambrauskaitės Mari yra šiek tiek susikausčiusi, išsigandusi, kartkartėmis stačiokiška, bet labiau aukštuomenės dama, o štai R. Petrauskaitė atrodo labiau atsipalaidavusi, į daug ką numojanti ranka ir tiesiog kerinti. Kardinaliai skirtingai sukurtas pagrindinis personažas dar labiau puošia šį spektaklį. T. Pavilionis ir M. Jankauskas, panašu, yra vieninteliai Lietuvos tenorai, gebantys padainuoti sudėtingąją ariją su iš eilės pasiekiamomis devyniomis aukštomis do, o V. Trakys įrodė, kad yra ne ką prastesnis improvizatorius nei šios srities meistras L. Mikalauskas. Kiti solistai buvo žavūs, nors ne visai balsingi. Didelį įspūdį paliko dramos teatro senbuvės N. Sabulytės Hercogienė – labai efektinga, į veiksmą įnešusi ryškų charakterį.

Operos „Pulko duktė“ premjera Klaipėdoje sukėlė tikrą furorą. Šis teatras turi beprotišką potencialą, kurį stengiasi išnaudoti su kaupu. Norisi padėkoti visam KVMT kolektyvui už visas šventes, kurias jie dovanoja publikai, ir palinkėti greičiau grįžti į atnaujintus namus bei tapti patraukliausiu šalies muzikiniu teatru. Perfrazuojant ariją – „Salut, Klaipėda!“