Muzika padeda neprarasti gyvenimo džiaugsmo

Smuikininko Algimanto Pesecko muzikinė veikla tęsiasi pusę amžiaus, ištisa epocha jį sieja su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, jis griežė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre, kurį laiką gyvavusiame teatro kameriniame orkestre, koncertavo su paties įkurtu kvartetu „Musica Camerata“, taip pat įvairiais ansambliais, atlikdamas įvairiausių partitūrų skambesį. Jubiliejaus proga kalbamės su ilgamečiu Nacionalinio simfoninio orkestro pirmuoju smuiku.

Pasidalinkite savąja gyvenimo su muzika pradžia. Kokios buvo muzikos mokymosi patirtys ir kaip tai menasi šiandien?

Tėvai buvo muzikai, mama – pianistė, tėvas baigė dainavimą ir ilgą laiką dirbo radijo ir televizijos chore. Normalu, kad ir vaiką nuvedė mokytis muzikos, juo labiau kad tuometė Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla (dabar M.K. Čiurlionio menų mokykla) buvo konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) patalpose, o mes gyvenome visai prie pat jos, mama konservatorijoje dirbo. Mama, pianistė, norėjo, kad ir aš gročiau pianinu, bet per stojamuosius pasakiau, kad noriu groti smuiku. Taip ir tapau smuikininku.

Pradėjau mokytis pas puikią pedagogę Emiliją Pilotaitę-Armonienę. Ji suteikė man tvirtus pagrindus. Žvelgiant iš dabartinių pozicijų, mokymosi specifika nelabai pakito, tik išsiplėtė galimybių spektras. Dabar jau 10–12 metų vaikai yra daugelio konkursų dalyviai ir laureatai. Mano laiku jokių konkursų nebuvo. Tiesa, koncertai vyko. Trečioje ar ketvirtoje klasėje man teko koncertuoti Palangos pionierių stovykloje. 1960-ųjų pavasarį į Lietuvą atvyko žymus amerikiečių smuikininkas virtuozas Isaacas Sternas. Jis apsilankė ir M.K. Čiurlionio menų mokykloje, mokytojos Emilijos Armonienės klasėje. Tuo metu man vyko specialybės pamoka. Vėliau mokytoja pasakojo, kad Sternas labai nustebo, kodėl mano stryko ašutai juodos spalvos... Įsiminė, kai teko groti televizijoje, filmuojant Hanso Christiano Anderseno pasaką „Mergaitė su degtukais“. O šiaip labiau rūpėjo išlėkti į lauką ir žaisti su vaikais.

Kas Jūsų kaip muziko formavimuisi turėjo didžiausios įtakos? Kas Jus įkvėpė siekti, tobulėti?

Esu be galo dėkingas visiems pedagogams, mokiusiems grojimo smuiku subtilybių ir išleidusiems mane į gyvenimą. Didžiausią įtaką padarė grojimas mokyklos orkestre jau nuo šeštos klasės. Orkestrui vadovavo puikus pedagogas, maestro Saulius Sondeckis. Būtent tada pradėjau formuotis kaip būsimas muzikas, galbūt būsimas orkestro artistas. Ši patirtis man vėliau labai pravertė grojant Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestruose. Aišku, be solinio pasirengimo tokiuose puikiuose kolektyvuose negali groti, juo labiau būti koncertmeisteriu ir atlikti solines partijas. Taigi, būtent pedagogai man turėjo didžiausios įtakos – tiek Algis Gricius, pas kurį mokiausi nuo šeštos klasės, tiek ir maestro Saulius Sondeckis, pas kurį studijavau konservatorijoje.

Dešimtmetį griežėte Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre, vėliau daugybę metų buvote kviestinis koncertmeisteris. Nusakykite, ką reiškia atlikti muzikinio teatro partitūras. Ar yra kokia specifika groti teatro orkestre?

Po studijų pasirinkau teatrą. Tai lėmė tam tikri to meto įstatyminiai momentai, bet šilta atmosfera teatre ir orkestre, puiki muzika, nauji žmonės mane tiesiog užbūrė. Pradėjau dirbti kaip tik tuo metu, kai buvo atidarytas naujas teatro pastatas. Imta kviesti pasaulinio garso režisierius, solistus, šokėjus. Grojau su puikiais to meto dirigentais – Rimu Geniušu, Jonu Aleksa, Vytautu Viržoniu, Chaimu Potašinsku. Netgi turėjau galimybę spektakliuose groti solo. Orkestrų – ar Nacionalinio simfoninio, ar teatro – užduotis vienoda: atlikti tai, ką parašė kompozitorius, ką jis norėjo išreikšti. Tačiau grojimas Operos ir baleto teatro orkestre kiek skiriasi kūrinių apimtimi bei emociniu krūviu. Simfoninis kūrinys trunka apie valandą, o operoje grynos muzikos būna nuo 2 iki 4 valandų. Tai reikalauja didelės fizinės ir emocinės ištvermės. Atliekant operas dažniausiai orkestrui tenka labiau akompanuojantis vaidmuo, nes pirmame plane solistai, choras. Viskas kitaip atliekant baletus. Čia jau orkestras labai svarbus, yra daug solinių fragmentų įvairiems instrumentams ir, žinoma, pirmam smuikui. Koncertmeisteriui tenka didžiulė atsakomybė ir grojant solo, ir vedant orkestrą per spektaklius. Džiaugiuosi, kad mano sūnus Dainius neseniai perėmė tą estafetę ir tapo LNOBT orkestro koncertmeisteriu. Sėkmės jam!

Didžiąją gyvenimo dalį grojate Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Kokia šio kolektyvo pajauta? Pasidalinkite reikšmingomis patirtimis.

1983-iaisiais sukūriau šeimą ir perėjau dirbti į Filharmonijos simfoninį orkestrą, dabar jis Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, o 1993-iaisiais maestro Juozas Domarkas pasiūlė tapti orkestro koncertmeisteriu. Esu dėkingas maestro už pasitikėjimą ir tokį aukštą mano, kaip smuikininko, darbo įvertinimą. Maždaug 1993–2008 metai man buvo aukso amžius. Tuo metu turėjome fantastiškų koncertų su įžymiausiais pasaulio artistais: Mstislavu Rostropovičiumi, Vladimiru Spivakovu, Jurijumi Bašmetu, Vadimu Repinu, Jessye Norman, Julianu Rachlinu ir daugeliu kitų. Buvo daug įsimintinų gastrolių – aplankyta daug Europos šalių: Vokietija, Austrija, Prancūzija, Ispanija, Slovėnija, Portugalija; vykome į Pietų Korėją, Japoniją. Tai tikrai buvo sudėtingi, bet labai įdomūs metai. Vien tik Japonijoje per gastroles reikėjo dvylika kartų atlikti Nikolajaus Rimskio-Korsakovo simfoninę poemą „Šecherezada“. Tai vienas sunkesnių kūrinių smuikininkui solistui. Man tai buvo išbandymas: visi žvalgosi po miesto įžymybes, o tu viešbutyje praktikuojiesi... Na, o 2015-aisiais, kai orkestro meno vadovu tapo Modestas Pitrėnas, atėjo jaunosios kartos epocha.

Turite didžiulę koncertmeisterio patirtį. Ką reiškia būti orkestro koncertmeisteriu?

Orkestras – didelis organizmas, kurį valdo dirigentas. Koncertmeisterio pareiga – ne tik nepriekaištingai atlikti savo pirmąsias ar solo partijas, bet ir užtikrinti grupės meninį lygį, kad ji būtų pasirengusi bendroms repeticijoms, koncertams ar spektakliams. Profesinė patirtis, lyderystė, pagarba kolegoms, dirigentams ir, aišku, žiūrovams – tai būtinos savybės orkestro koncertmeisteriui.

Atliekate ir kamerinę muziką, koncertuojate kaip solistas. Pasidalinkite šiais patyrimais.

Taip, muzikavimas neapsiribojo vien orkestru. Norėjosi pagroti ir kamerinės muzikos, nes tai suteikia daugiau individualumo, laisvės muzikuoti. Subūrėme ansamblį „Musica Camerata“. Su šiuo ansambliu teko koncertuoti ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, kelis kartus Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, grojome ir Japonijoje. Šalia kamerinės muzikos teko rengti solinius koncertus, dažniausiai Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Pastarasis, jubiliejinis, solinis pasirodymas – spalio mėnesį su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno, atlikau Antonino Dvořáko Romansą. Esu grojęs su puikiu altininku iš Izraelio Shimonu Kopelianskiu, gitaristais Algimantu Pauliukevičiumi bei Andreasu Grünu iš Vokietijos, fleitininku Valentinu Gelgotu,  sūnumi smuikininku Dainiumi Pesecku, pianistėmis Dalia Balsyte, Nina Golubeva, Šviese Čepliauskaite, Kotryna Grigiene, Egle Vosyliūte, Simona Zajančauskaite. Esu dėkingas visiems už bendradarbiavimą ir palaikymą. Tačiau dažniausiai grota su žmona Vilija Peseckiene – ji taip pat yra Nacionalinio simfoninio orkestro muzikantė: drauge atlikome įvairių epochų ir kompozitorių kūrinius dviem smuikams. Naujausiame pasirodyme griežėme Dmitrijaus Šostakovičiaus Penkias pjeses dviem smuikams su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Tai buvo puiku!

Kas yra koncertas muzikantui, galimybė groti scenoje?

Koncertas, ar jis būtų solinis, ar orkestro, – tai ilgo darbo, kurio niekas nemato, galutinė meninė išraiška.

Ką Jums reiškia muzika? Ką ji suteikia kiekvienam žmogui?

Muzikuoju jau penkiasdešimt metų, jei pridėčiau mokyklos metus – dar ilgiau. Nesigailiu. Man patinka muzikuoti, ir juo toliau, juo labiau. Neseniai perskaičiau apie 106-erių pianistę, kuri būdama 86-erių išleido pirmą kompaktinę plokštelę ir rengiasi išleisti dar. Matyt, muzika padeda nesurambėti, neprarasti gyvenimo džiaugsmo.

Dėkoju už pokalbį.