Prisiminus Konstituciją

2021-ieji, greta kitų reikšmingų minėtinų progų, Lietuvoje buvo paskelbti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais. Seimas pažymėjo, kad tai yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje, taip pat akcentuota, kad joje deklaruojama pagarba žmogaus teisėms. Visus metus ši sukaktis buvo minima siauresniuose ar platesniuose visuomenės sluoksniuose, įvairūs jos aspektai svarstyti tarp istorikų, kultūrologų ir politikų. Metams baigiantis, Valdovų rūmuose surengta tarptautinė mokslinė konferencija (spalio 20–21 d.), atidaryta paroda.

Lietuvos nacionalinė filharmonija taip pat skyrė dėmesio šiai reikšmingai datai, pasikviesdama į Vilnių koncertuoti Vroclavo baroko ansamblį, vadovaujamą Andrzejaus Kosendiako. Ansamblio programa skambėjo iš jų parengto ciklo „Music First – Abiejų Tautų Respublikos muzika“. Taigi spalio 20 d. Filharmonijos Didžiojoje salėje nuskambėjo rinktiniai lenkų Renesanso ir baroko muzikos kūriniai. Kaip rašoma koncerto programėlėje, ansamblis, pakviesdamas į muzikinę kelionę laiku, „bando atkurti Liublino unijos laikų Vilniaus dvaro muzikinę aplinką, laikytą kultūros ir meno aukso amžiumi: tuomet Žemutinė pilis Vilniuje subūrė nemažai žymių Europos muzikantų“.

Kad to meto Lenkijos muzikos kūrėjai buvo lygiavertė Europos muzikinės kultūros dalis, rodo senosiose Europos valstybėse publikuoti jų kūriniai. Štai koncertą ansamblis pradėjo trimis Mikołajaus Zieleńskio motetais, kurie buvo išspausdinti 1611 m. Venecijoje (dviejų tomų publikacijoje). Zieleńskis dirbo vargonininku, kompozitoriumi ir kapelmeisteriu Gniezno katedroje, taigi savo rinkinius dedikavo Gniezno arkivyskupui. Rašęs bažnytinius kūrinius įvairioms sudėtims (soprano ir baritono duetas atliko „Ecce Virgo concipiet“, penki solistai pagiedojo „In monte Oliveti“, abiem pritariant vargonams), Zieleńskis ypač garsėjo savo polichoriniu stiliumi – dauguma jo vokalinių kompozicijų parašyta 7, 8 ar net 12 balsų. Velykų laiko motetas „Salve festa dies“, atliktas visų aštuonių ansamblio vokalistų ir instrumentinių styginių, pučiamųjų, continuo grupių, suskambėjo itin iškilmingai ir pagaviai.

Šventinę Velykų laiko nuotaiką tęsė XVII a. pirmosios pusės kompozitoriaus Marcino Mielczewskio muzika. Jis buvo Varšuvos rūmų kapelmeisteris, taigi tarp jo kūrinių – daug turtingos instrumentuotės kompozicijų. Štai išplėtotas motetas „Triumphalis dies“ atskleidė didžiulį ansamblio dėmesį muzikiniams motyvams, smulkiausioms detalėms, atliktoms itin preciziškai. Gal kiek galėję pasirodyti siauroki sopranų balsai čia įsiliejo į instrumentinių partijų skambesį, o juos papildė kaip brangakmenis skambesio viršūnėje sužėrėjusi korneto partija. Toliau atliktos dvi Mielczewskio Mišių „Missa triumfalis“ dalys Kyrie ir Gloria patvirtino, kad muzikologai pagrįstai šio kompozitoriaus muziką priskiria concertato stiliui. Mišių tekstų pateikimas – gana kompaktiškas; pavyzdžiui, Gloria dalyje natūralią epizodų kaitą diktuoja pats tekstas, jo frazuotė – iš teksto traktuotės taupumo dar nejusti, kad po šimto metų tokiame kontekste jau skambės išplėtotos klasicistinės arijos. Tačiau klausantis puošnios, koncertiškos Mišių muzikos galima buvo patirti, kokia iškilminga anuo metu buvo Bažnyčios liturgija.

Tikru atradimu tapo Stanisławo Sylwesterio Szarzyńskio kūryba. Šis kompozitorius gyveno XVII a. pabaigoje, mirė 1713-aisiais. Nedaug apie jį žinoma, nes gyvenimą praleido uždarame cistersų vienuolyne, tačiau itin stipri jo muzikos kompozicinė pusė liudija jį turėjus gerus mokytojus. Vroclavo baroko ansamblio koncerte atlikti jo kūriniai atskleidė labai įdomius kūrinių žanrus ir kompozicinius autoriaus sprendimus. Štai „Jesu spes mea“ – išplėtotą motetą sopranui, dviem smuikams ir vargonams – jau beveik galima apibūdinti kaip nedidelę kantatą. Įdomu tai, kad lotyniškas tekstas nėra liturginis – tai malda į Jėzų, pasitelkiant įvairiausius jo apibūdinimus (savotiški „atsidūsėjimai“). Kiekvienas epitetas (spes, refugium, desiderium, cor, salus, vita) įgyja savą muzikinę išraišką per barokinius afektus (įspūdingos aidais pagrįstos padalos ties žodžiais in te speravi, clamavi). Toks muzikos kūrinys, kiek išeinantis iš įprasto moteto ribų, atskleidžia ir specifiškų baroko laikų pamaldumo praktikų naudojimo aspektus. Kitas skambėjęs Szarzyńskio kūrinys „Gloria in excelsis Deo“ – tai tarsi kalėdinio spektaklio muzikinė dalis, pagrįsta lotyniškomis viduramžių giesmėmis apie Jėzaus gimimą: teatrališka, pastoralinė kompozicija.

Yra žinoma, kad Szarzyńskis greta bažnytinės muzikos yra sukūręs ir pirmąją lenkišką trio sonatą. Ši sonata dviem smuikams ir basso continuo skambėjo ir koncerte, ji atskleidė stipriąsias Vroclavo baroko ansamblio instrumentininkų puses. Sonata skambesiu priminė Szarzyńskio amžininko Dietricho Buxtehude’s kamerines sonatas – tai kompozicijos, pagrįstos greitų ir lėtų epizodų kaita. Nepaprastą įspūdį paliko du ansamblio smuikininkai – jų atliekami virtuoziniai pasažai, štrichų lengvumas, energija lėmė, kad šis instrumentinis kūrinys tarp daugumos vokalinių tapo savotiška kulminacija.

Iš koncerto programos, kurioje dar skambėjo Bartłomiejaus Pękielio, Vaclovo Šamotuliečio, Jaceko Różyckio kūriniai, galima buvo susidaryti puikų Renesanso ir baroko muzikos vaizdą. Vroclavo senosios muzikos atlikėjai, atvežę į Vilnių bendrą Lietuvos ir Lenkijos muzikinio paveldo programą, tinkamai paminėjo vis dažniau istorikų ir politikų aptariamą pozityvų Konstitucijos indėlį į modernios valstybės kūrimą ir priminė gražius abiejų tautų bendrabūvio aspektus.