Gyvenimas su muzika

Jubiliejų mininti Julija Stupnianek-Kalėdienė yra svarbi dainavimo meno asmenybė. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų debiutavusi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Violetos vaidmeniu Giuseppe’s Verdi operoje „Traviata“, šioje scenoje įprasmino ištisą plejadą skirtingų savito žavesio personažų – dramatiškų ir komiškų. J. Stupnianek aktyviai pasireiškia ir kamerinės, oratorinės bei sakralinės muzikos žanruose. Savąsias dainavimo meno žinias, technikos įvaldymo subtilybes bei sukauptą sceninę patirtį docentė J. Stupnianek perduoda jaunajai kartai dėstydama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jubiliejaus akivaizdoje pateikiame pokalbį su operos soliste apie muziką kaip gyvenimą.

 

Prisiminkite vaikystę. Kas ryškiausiai iškyla iš ankstyvojo gyvenimo metų?

Augau muzikinėje aplinkoje. Senelis – Austrijos išeivis, turintis čekiško kraujo, po karo atvyko į Lietuvą. Jis nebuvo profesionalus muzikantas, bet iš prigimties labai muzikalus žmogus. Pianinu skambindavo Vienos valsus ir labai skatino savo vaikus mokytis muzikos. Mano mama mokėsi groti fortepijonu; močiutė turėjo labai gražų žemą balsą. Girdėdavau lopšines, įvairias dainas rusų, lenkų, vokiečių kalbomis. Be to, namuose turėjome smuiką. Taigi nuo pat vaikystės mane supo muzikos skambesys.

 

Kaip prasidėjo ir plėtojosi Jūsų asmeninis kelias su muzika? Kas ir kaip Jus formavo, skatino tobulėti?

Dainuoti pradėjau darželyje. Auklėtoja pastebėjo mano polinkį ir gebėjimus, kuriuos skatino, lavino. Buvau drąsi mergaitė, visur noriai ir aktyviai dalyvavau. Muzikos mokykloje baigiau fortepijono specialybę, jausdama, kad mano gyvenimas bus susietas su muzika. Tuo metu nemaniau, kad tapsiu dainininke. Įstojau į tuometį Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumą (dabar Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija), į chorinio dirigavimo specialybę. Mano bičiulė, kuri studijavo dainavimą, pakvietė pasiklausyti jos profesorės paskaitos. Mielai nuėjau. Tuometė dainavimo katedros vedėja, puiki pedagogė Tamara Kornejeva mane tiesiog užbūrė. Ši pedagogė parengė ištisą būrį gerų dainininkų – tai Ignas Misiūra, Irena Zalenkauskaitė, Erika Navickaitė ir daugelis kitų. Turėdama galimybę, kas kartą eidavau stebėti jos paskaitų. Jei likdavo laiko, Tamara dirbdavo su manimi. Taip manyje įvyko perversmas – pajutau begalinį norą profesionaliai mokytis dainavimo. Po pusmečio mane priėmė į antrą kursą. Taigi įgijau chorinio dirigavimo ir dainavimo specialybes. Dėstytoja Kornejeva suformavo tvirtus pagrindus.

 

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau pas profesorę Ireną Laurušienę, kuri mane gražiai augino, lydėjo magistrantūros bei aspirantūros studijose. Padėjo ir reikšmingos tobulinimosi praktikos užsienyje: 1999 m. seminaras Vienoje pas profesorę Ingeborgą Wamser; 2000 m. Švedijoje pas puikų baritoną Hakaną Hagegardą – tikriausią Mozarto vaidmenų profesionalą. Labai svarbi patirtis rusų romansų interpretacijos meistriškumo kursuose pas Galiną Preobraženskają.

 

Nusakykite, ką reiškia mokytis dainavimo? Iš ko dar mokėtės šio meno? Ir ką reiškia būti dainavimo pedagoge?

Iš tiesų tai ypatingas gyvenimo būdas. Turi palaikyti fizinę formą, saugoti sveikatą, tiesiog tuo gyventi. Operų klavyrai su manimi vyksta kartu atostogauti, po pagalve – natos. Šiais laikais informacinės technologijos suteikia labai daug galimybių: yra daugybė kiekvienam prieinamų įrašų, gali dainuoti, įsirašyti ir iš karto perklausyti, kas palengvina mokymosi procesą. Mano laikais to nebuvo. Kai mano pianistė koncertmeisterė Tatjana Baskova kadaise iš Vokietijos parvežė vaizdajuostę su Cecilios Bartoli koncerto įrašu, tai mane labai giliai paveikė. Netiesioginiu būdu daug išmokau iš šios operos primadonos. Jos dainavimo technika tobula. Bartoli buvo fleitininkė, todėl jos kvėpavimas itin gerai išlavintas. Gyvai nesu jos girdėjusi, sakoma, kad Bartoli balsas nėra galingas, tačiau labai techniškas ir paslankus. Iš tiesų, balso galia nėra tokia svarbi, daug svarbiau, kad balsas būtų skambus, lakus. Kai ruošiau Antonio Vivaldi kūrybos rečitalį, daug klausiausi Bartoli, ji man tikrai labai pagelbėjo.

 

Be galo žavėjausi rumunų sopranu Leontina Vaduva – įstabaus tembro, gražaus ir laisvai sklindančio balso savininke. Reikšminga Teresa Stratas, kurios klausiausi ruošdama Verdi „Traviatos“ Violetą. Įkvėpimo, dainavimo subtilybių sėmiausi iš labai profesionalaus slovakų soprano Lucios Popp.

 

Baigusi magistratūrą, studijuodama aspirantūroje, gavau teisę dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Man pradėjus 2005 m., dar vykdavo parengiamieji kursai, tad pradėjau su „parengiamukais“, ruošiau juos stojamiesiems. Dėstyti norėjau, supratau, jog tai tam tikra investicija į ateitį. Pedagoginis darbas man iš principo patinka, matau prasmę dalintis scenine patirtimi, juolab kad galiu ne tik teoriškai aiškinti, bet ir rodyti.

 

Dainavimo studijos prasideda nuo kontakto. Jeigu teigiamas ryšys užsimezga, susikuria šilta atmosfera, studentams būnu ir dėstytoja, ir psichologė, ir mama. Nejučia pradedi gyventi jų gyvenimus, globoji, stengiesi perduoti visa, ką žinai. Geriausia, žinoma, kai pradedame „nuo nulio“. Ateina balsingas jaunuolis ir aš jį vedu „nuo–iki“. Tokie atvejai produktyviausi, ryškiausias pavyzdys – Aistė Pilibavičiūtė: ją rengiau stojamiesiems, ji įstojo ir baigė pas mane. Dabar labai sėkmingai tęsia savo sceninę karjerą. Taip pat Olesia Mamonenko, dabar ji dainuoja Italijoje. Kitos absolventės pasirenka ne solinę karjerą, o chorinę. Lietuvos operos ir baleto teatro choras yra tikrai labai aukšto lygio, tad choristams reikalavimai aukšti. Šiandien džiaugiuosi magistrante Ieva Tarulyte, dalyvavusia LNOBT operos visai šeimai „Alisa Stebuklų šalyje“ premjeroje. Viltingai dirbu su savo šaunia dabartine klase – tai talentingi, balsingi studentai, kurie įkvepia.

 

Ką Jums asmeniškai reiškia opera, dainavimas?

Žiūrovui tai – šventė, pramoga, visiškas kosmosas... Jis net neįsivaizduoja, kiek laiko reikia tam paaukoti. Dėkoju tėvams, Dievui už galimybę, sąlygas, už Dievulio duotą balsą. Kiekvienas turime savo misiją. Manoji tokia. Ir kalbu ne vien apie teatrą, bet taip pat pedagogiką – jaunų dainininkų ugdymą, nes labai svarbu sukurti sąlygas atsiskleisti jaunai asmenybei. Dargi svarbu dvasingumas. Labai džiaugiuosi, kad mane kviečia į Vilniaus Šv. Dvasios ortodoksų vienuolyną, kur atlieku kūrinius solo, taip pat duetus, dalyvauju koncertuose. Galbūt ten yra pradžių pradžia...

 

LNOBT debiutavote 2000-aisiais Violetos vaidmeniu Verdi „Traviatoje“. Pasidalinkite prisiminimais.

Tais laikais labiausia svajota dainuoti LNOBT, ir tai buvo realiai pasiekiamas tikslas. Tuomet rengti gabiausių akademijos studentų ir teatro orkestro koncertai „Cantiamo“ operos teatro scenoje; taip pat – „Atžalynas“ filharmonijoje. Rengėme programas su dirigentais Jonu Aleksa, Vytautu Viržoniu. Jau tada jie mane įsidėmėjo. „Cantiamo“ dainavau Amelijos ariją ir visą sceną iš Verdi „Kaukių baliaus“. Būtent šiame koncerte maestro Aleksa mane pastebėjo, įžvelgė perspektyvą ir ėmė mane auginti kaip operos solistę. Esu jam labai dėkinga.

 

„Traviata“ buvo mano diplominis darbas ir tikrai didelis iššūkis. Režisavo Nerijus Petrokas, iki šiol sėkmingai dirbantis Dainavimo katedroje. Aš – Violeta, Edgaras Montvidas – Alfredas, Dainius Stumbras – Žermonas. Man tai buvo kažkas nepaprasto, labai jaudinančio. Repetavome akademijoje su fortepijonu, mokėmės partijas, o scenoje turėjome vos vieną ar dvi repeticijas. Kaip dabar pamenu, tai buvo gegužės 13-oji, spektaklis skirtas primadonai Elenai Čiudakovai. Prieš spektaklį scenoje skambėjo jos įrašai, jutau didžiulę atsakomybę, viskas buvo taip jaudinama... O aš kaip tyčia susirgau, pakilo temperatūra... Bet prigėriau vaistų ir dainavau. Tai buvo iš tiesų didelis išbandymas. Tačiau kiekviename veiksme jaučiausi vis tvirčiau, o paskutiniame atsiskleidėme visi. Tada supratau, kad tikrai noriu būti scenoje.

 

Žvelgdama į savą vaidmenų paletę, ką įvardintumėte didžiausiais iššūkiais, lėmusiais asmenybinį virsmą, kokybinį šuolį?

Visi vaidmenys mylimi, kiekvienam jų atiduodu savo esybę, sveikatą, sielą – visą save. Žinoma, Violeta, dar Liu Puccini „Turandot“ – už šį vaidmenį buvau išrinkta „Metų operos viltimi“. Džiugu, jog iki šiol vis dar teikiu viltį. Mimi – be galo mielas vaidmuo, labai patogiai Puccini parašytas.

Taip pat Adina to paties pavadinimo Rossini operoje ar Rozina „Sevilijos kirpėjuje“, Eudoksija Halevy „Žydėje“, Tatjana Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Jaunoji karta menkai įvaldžiusi rusų kalbą, o mes, vyresnieji solistai, ją puikiai mokame, ir tai labai padeda kuriant vaidmenį. O kiek yra puikių operų rusų kalba, apskritai rusų muzikos, romansų!

 

Mėgstu komiškus vaidmenis: minėta Rozina, Marcelina Mozarto „Figaro vedybose“, Marcelina Beethoveno „Fidelijuje“. Man regis, pavyko atskleisti šio žanro personažų charizmą. Didesnis ar mažesnis vaidmuo – nesvarbu, visi jie reikšmingi, o jeigu mažesnis, turi ypač susitelkti ir parodyti viską, ką gali čia ir dabar, nes laikas ribotas, daugiau galimybių nėra.

 

Pasidalinkite sceninės partnerystės patirtimis.

Kai atėjau į LNOBT, dainavo Vladimiras Prudnikovas, puiki scenos partnerė Irena Milkevičiūtė, šviesaus atminimo Virgilijus Noreika. Išeidami į sceną esame viena komanda, palaikome, jaudinamės vieni dėl kitų. Spektaklis yra mūsų bendras darbas, jo sėkmė – mūsų siekis, tikslas ir atsakomybė. Kuriant komiškus personažus, dainuojant operetėse, dažnai kūryba vyksta tiesiog scenoje, reaguoji į situaciją, žaidi, improvizuoji. Nutinka visokių kuriozų: partneris užmiršta įnešti padėklą, o veiksmas vyksta, muzika skamba – negali sutrikti, turi reaguoti žaibiškai. Tuomet kažką sukuri, išsprendi situaciją, vaidini kartais kiek kitaip, nei režisieriaus numatyta, kad spektaklis nesugriūtų, istorija būtų įgyvendinta.

 

Scenoje svarbus ryšys su dirigentu. Kokios Jūsų patirtys?

Kaip minėjau, ypatinga patirtis su maestro Aleksa. Tai buvo be galo jautrus dirigentas, jeigu kas nors ne taip, iškelia pirštą, rodo „įstojimą“, visada dėmesingas smulkiausioms detalėms, itin atsakingas. Taip pat gražiai bendradarbiavome su maestro Viržoniu.

 

Man imponavo dirigentas Stefanas Lano, statęs „Turandot“, kur atlikau Liu vaidmenį. Lano puikiai išmanė ne tik muziką, bet ir vokalą, yra mokęsis dainavimo. Malonu ir paprasta dirbti, kai dirigentas su tavimi kartu kvėpuoja. Tai tiesiog puiku! Yra dirigentų, kurie nekreipia dėmesio, kai turi išdainuoti ilgą frazę vienu atsikvėpimu, – būna, jie tęsia, tempą lėtina... Lano visą laiką buvo kartu, kvėpavo drauge, padėjo ir vedė. Dirigentui išmanyti vokalą yra svarbu. Su Christianu Frattima dainavau baroko kompozitorių koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – Vivaldi, Pergolesi. Džiugu ir malonu bendradarbiauti, kai abu sieja artima muzikinė pajauta. Frattima studijavo Lietuvoje pas profesorių Juozą Domarką, puikiai išmoko lietuvių kalbą, yra be galo išprususi, intelektuali asmenybė, žinoma Italijoje.

 

Dažnai atliekate ir kamerinę, oratorinę, sakralinę muziką. Nusakykite kamerinės muzikos žanrą, jo ypatingumą, savo patirtis.

Per muzikinės karjeros dvidešimtmetį sukaupiau nemažą kamerinės muzikos programą, taip pat sakralinės, oratorinės. Kamerinė muzika leidžia atsiskleisti visoms balso galimybėms. Operos teatre dainuojame dažniausiai mezzo forte – forte, jeigu akustika nėra gera, nesinori dainuoti tyliau, kad balsas tiesiog būtų išgirstas. O jaukioje kamerinėje salėje, kad ir su fortepijonu, gali varijuoti balso atspalviais, perteikti įvairius jo niuansus.

 

Man itin artimi rusų romansai. Neseniai su pianiste koncertmeistere, mano palydove Nijole Baranauskaite išleidome rusų romansų pagal Aleksandro Puškino žodžius kompaktinę plokštelę. Tarptautiniame dainininkų konkurse Maskvoje „Romansiada – 2000“ tapau laureate, nuo tada romansiada neapleidžia manęs; vėliau mano studentai tapo šio konkurso laureatais, o mane kviesdavo koncertuoti Kremliaus rūmuose su orkestru, taip pat dalyvauti konkurso komisijoje. Romansai yra viena mano mylimiausių nišų.

 

Žavi prancūzų muzika. Atradau kompozitorių Reynaldo Hahną, populiariausia jo daina „À Chloris“. Susiradau daugiau jo kūrybos internete, išmokau dainų, įtraukiau jas į savo programą. Taip pat Jules’io Massenet romansai, dainos; puiki germanų Lied – Robertas Schumannas, Franzas Schubertas, Richardas Straussas.

 

Labai džiaugiuosi, kad teko laimė pažinti dabar jau šviesaus atminimo kompozitorių Vytautą Laurušą, mano profesorės vyrą. Labai šiltai draugavome, jis parašė man ne vieną kūrinį su orkestru. Prieš porą mėnesių su pianiste Giedre Muralyte įrašėme Vytauto Laurušo vokalinių ciklų ir dainų kompaktinę plokštelę.

 

Ypatingą dvasinį artumą jaučiu sakralinei, bažnytinei muzikai, taip pat barokinei. Mielai atlieku Nicolos Porporos, Riccardo Broschi kūrybą. Deja, pas mus šie kompozitoriai beveik nežinomi, net natų nėra. Į savo jubiliejinį rečitalį, kuris vyko spalio 17 d. Operos teatre, įtraukiau vieną Broschi ariją, – tai buvo kūrinio premjera Lietuvoje.

 

Užsiminėte apie skirtumus dainuojant teatro scenoje ir kamerinėje salėje. Įdomu, kiek aplinka veikia solistą? Pasidalinkite dainavimo svečiose šalyse patirtimi.

Iš tikrųjų, ateini į salę ir jauti jos aurą, regi aplinkos grožį. Labai jauki Lietuvos nacionalinio muziejaus Senojo arsenalo salė, daug joje koncertuota ir su „Musica humana“, ir su ansambliu „Vilniaus arsenalas“, ir su pianiste Nijole Baranauskaite. Žinoma, ne tik gera akustika viską lemia, didelės įtakos turi publika: jauti – priima ar nepriima, ar užsimezga akių kontaktas.

 

Džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje, ir gastrolėse užsienyje – Ravenoje, Tel Avivo operos teatre, Rygoje ir kitur – buvau publikos šiltai priimta. Tikrą išbandymą patyriau, kai Rygos operos teatre „Turandot“ Liu turėjusi dainuoti solistė susirgo. Sulaukiau skambučio iš Rygos teatro: „Julija, rytoj mes jūsų laukiame, nes susirgo mūsų Liu.“ Taip, partiją moku, bet pastatymas juk visai kitas, jo nežinau... Visą naktį neužmigau iš jaudulio. Rytą pavedžiojo po sceną, su dirigentu aptarėme esminius niuansus ir – spektaklis. Ačiū Dievui, viskas puikiai pavyko. Publika labai šiltai priėmė, o komanda nuoširdžiai dėkojo. Buvo žiūrovų ir iš Lietuvos, paskui visi mane labai gyrė už mano piano. Rygos operos teatras klasikinis, ten puiki akustika. Sužavėjo suflerio kriauklė – tiesiog fantastika! Nuostabi patirtis.

 

Kas operoje Jus domina šiandien? Ką norėtumėte išbandyti, pažinti ir atrasti?

Man labiausiai patinka autentiški pastatymai, kai paisoma to, kas ir kaip parašyta partitūroje. Pasigendu barokinės operos. Labai norėčiau atlikti barokinę partiją Vivaldi, Broschi, Porporos, Händelio operose. Tai nuostabi muzika. Svajoju, kad LNOBT būtų pastatytas Claudio Monteverdi „Popėjos karūnavimas“ ir joje atlikčiau vaidmenį. Juk Monteverdi dramma per musica – tai pradžių pradžia, nuo to prasidėjo opera.

 

Dėkoju už pokalbį.