7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ansamblyje atradimai įspūdingesni

Pokalbis su „Paddington Trio“ nariais

Lukrecija Stonkutė
Nr. 35 (1400), 2021-11-05
Muzika
„Paddigton Trio“ ansamblis. Organizatorių inf.
„Paddigton Trio“ ansamblis. Organizatorių inf.

Rugsėjį Estijos sostinėje įvyko I tarptautinis kamerinių fortepijoninių ansamblių konkursas „Tallinn 2021“. Konkurso proga buvau pakviesta atvykti ir parengti publikacijų su konkurso dalyviais, žiuri nariais. Pokalbis su konkurso žiuri nariais, profesoriais Ralfu Gothóni ir Marje Lohuaru jau buvo publikuotas 7md laikraštyje (Nr. 32 (1397), 2021-10-15), tad šį kartą siūlome dar vieną pasirinkimą – pokalbį su „Paddigton Trio“ ansambliu, kuriame muzikuoja Tuulia Hero (smuikas, Suomija), Patrickas Moriarty (violončelė, Airija) bei Stephanie Tang (fortepijonas, JAV). Šiuo metu ansamblio nariai studijuoja Guidlhallo muzikos ir dramos mokykloje Londone, pažengusiųjų kamerinio ansamblio muzikos programoje. „Tallinn 2021“ konkurse „Paddington Trio“ pelnė II premiją, taip pat buvo apdovanoti specialiuoju prizu už įtaigiausią estų kompozitoriaus kūrinio interpretaciją.

 

Ar Jūsų ansamblio pavadinimas „Paddington Trio“ susijęs su animaciniu filmu vaikams?

Patrick Moriarty: Smagi pastaba, tačiau ansamblį pavadinome Padingtono geležinkelio stoties, esančios Londono centre, vardu. Dar bendradarbiavimo pradžioje numatėme keletą koncertų, bet neturėjome ansamblio pavadinimo. Į vieną iš koncertų vykome traukiniu, o kelionę pradėjome būtent Padingtono geležinkelio stotyje.

 

Kaip apibūdintumėte savo muzikinį kelią?

Tuulia Hero: Mano muzikinis kelias yra nuolatinis ieškojimas ir savęs pažinimas. Pradėjau muzikuoti vos ketverių metų. Tačiau tik dėl muzikos meno jaučiuosi tvirta, savimi pasitikinti ir kūrybiška bet kokiuose gyvenimo pasirinkimuose ar situacijose. Nuostabiausia, kad išmokęs visų minėtų dalykų jais gali dalintis su kitais žmonėmis per muziką. Smuikas yra antrasis mano balsas. Ir tai nėra tiesiog instrumentas – jis seniai yra tapęs mano kūno dalimi.

Stephanie Tang: Pritariu Tuuliai manydama, kad muzika yra puiki priemonė ieškant savęs. O atradimai tampa dar įspūdingesni muzikuojant ansamblyje. Kaip pianistė galiu pasakyti, kad turiu galybę muzikinių raiškų: koncertuoju kaip solistė, kamerinių ansamblių narė, dirbu fortepijono mokytoja. Tačiau be galo džiaugiuosi, kad skirtingi muzikiniai amplua vienas kitą papildo. Turiu pripažinti, kad grojimas „Paddington Trio“ man kelia daugiausia pasitenkinimo. Mat grodamas ansamblyje niekada nesi vienas. Trise galime dalintis muzikinėmis idėjomis, diskutuoti, išbandyti, kartais net pasiginčyti. Tačiau pasiekus teigiamą rezultatą džiaugsmas yra trigubas. Lygiai taip pat ir nesėkmės atveju – esame kartu ir palaikome vienas kitą.

P. M.: Klausydamasis kolegių pasisakymų pagalvojau, kad mano muzikinis kelias susideda iš nuolatinio bendradarbiavimo su kitais muzikantais. Pradėjęs groti smuiku, o vėliau violončele, nelabai mėgau šią veiklą. Tačiau dar būdamas paaugliu patyriau grojimo ansamblyje malonumą ir dabar drąsiai galiu teigti, kad muzikavimas solo man nėra toks prasmingas.

 

Esate iš skirtingų šalių – Suomija, Airija ir JAV. Kokia yra kiekvienos šalies kamerinės muzikos situacija, studijos?

T. H.: Iš pradžių studijavau J. Sibelijaus muzikos akademijoje Suomijoje. Kamerinė muzika akademijoje buvo labai svarbi studijų dalis. Ten turime daug puikių kamerinės muzikos profesorių, kurie yra atviri bet kokiai kamerinio ansamblio sudėčiai. Dėstytojų pagalba ir meilė šiai muzikinei krypčiai skatino tobulėti. J. Sibelijaus muzikos akademijoje gali įgyti keletą kamerinės muzikos diplomų. Pirmiau studijavau pradinį kamerinių ansamblių muzikos kursą, kuriame lankiau keletą grupinių paskaitų ir mokslo metų gale turėjome dalyvauti muzikos festivalyje. Šiuo metu studijuoju Guildhallo muzikos ir dramos mokykloje, kamerinio ansamblio specialybės programoje pažengusiems. Gale metų turėsime pagroti valandos trukmės rečitalį, kurį vertins komisija. Pridursiu, jog kiekvieną mėnesį rengiame kamerinės muzikos savaitgalius su bendrakursiais. Mėgstame susiburti jaukioje erdvėje ir drauge groti įvairius muzikinius opusus, improvizuoti.

S. T.: Per savo studijų praktiką JAV susidūriau su keletu dėstytojų, kurie pasakė: „Pianistas, kuris negeba groti kameriniame ansamblyje, nėra geras pianistas.“ Į kiekvieną kamerinio ansamblio paskaitą ateidavo ir mano fortepijono dėstytoja. Taigi kamerinė muzika JAV yra svarbi muzikinio gyvenimo dalis. Kiekvienoje valstijoje turime daugybę kamerinės muzikos festivalių, kurie trunka 7–8 savaites. Esme sugrupuojami, mums nustatomas repertuaras, turime minimalų skaičių repeticijų ir gyvename beveik „ant ratų“. Tai yra labai intensyvus ir daug streso keliantis laikotarpis, tačiau jo vertė neįkainojama.

P. M.: Aš mokiausi „Young European Strings“ muzikos mokykloje Dubline. Čia mokoma griežti tik styginiais instrumentais, o kamerinė muzika yra pati svarbiausia. Kiekvieną šeštadienį turėdavome kamerinio orkestro pamoką, kurią privalu lankyti nuo ketverių metų iki pilnametystės. Po jos eidavome į kamerinio ansamblio pamoką, kurioje grodavome įvairiomis sudėtimis – nuo dueto iki okteto. Vėliau skubėdavome repetuoti muzikinę programą savarankiškai suburtuose kameriniuose ansambliuose. Taigi soliniam atlikimui nebuvo skiriama tiek daug dėmesio.

 

Jūsų kaip ansamblio veikla prasidėjo 2020-aisiais. Kaip pradėjote bendradarbiauti?

S. T.: Susitikome visiškai atsitiktinai. Būdama naujai atvykusi pianistė Guildhallo muzikos ir dramos mokykloje, pasimetusi ir sunerimusi ieškojau auditorijos, kurioje turėjo vykti bendra paskaita. Tuomet išvydau taip pat sunerimusią naujokę Tuulią. Taigi klaidžiodamos mokyklos koridoriais spėjome susipažinti. Sužinojusios, kad esame skirtingų specialybių atstovės, nutarėme bendradarbiauti kaip kamerinis ansamblis privalomai šio dalyko paskaitai. Kiek vėliau pamanėme, kad fortepijono ir smuiko duetų yra pakankamai, tad įnirtingai ėmėme ieškoti violončelininko. Girdėjome puikių atsiliepimų apie Patriką, pasiūlėme jam groti kartu su mumis.

 

Minėjote, kad turite pakankamai patirties kaip solistai, tačiau dabar aktyviai užsiimate kamerine veikla. Jūsų nuomone, ar kameriniai ansambliai turi platesnes perspektyvas nei solistai?

P. M.: Mano nuomone, bendroji rinka labiau suinteresuota solistų nei kamerinių ansamblių pasirodymais. Mat pakviesti koncertuoti solistą yra pigiau.

S. T.: Pritariu. Tačiau, galvodamas apie dabartinę pandeminę situaciją, viliuosi, kad duris atvers vis daugiau kamerinio tipo koncertinių salių, kurios nebus tinkamos didelių orkestrų pasirodymams ar solistų rečitaliams. Esu beveik tikra, kad tokio tipo erdvės reikalingos ir mielos daugeliui.

 

Kodėl nusprendėte dalyvauti konkurse „Tallinn 2021“?

S. T.: Šią vasarą nemažai koncertavome ir turėjome parengę nemažai repertuaro. Tačiau pagrindinė dalyvavimo priežastis – siekis tobulėti. Muzikinis konkursas, kitaip nei koncertas, priverčia įdėti daugiau darbo ir pastangų.

T. H.: Visiškai sutinku. Tačiau noriu pabrėžti, kad esame vos prieš metus susikūręs fortepijoninis trio, tad mums labai svarbu pasirodyti skirtingose vietose, skirtingomis aplinkybėmis bei atlikti kuo įvairesnę programą. Tai puiki proga, mums, kaip ansambliui, pa(si)tikrinti save.

P. M.: Mūsų trio veikla yra vienas ilgas procesas, o šį konkursą priimame kaip proceso dalį. Rezultatas visai nesvarbus.

 

Kuo šis konkursas ypatingas?

T. H.: Pirmiausia mūsų dėmesį patraukė, kad tai yra būtent fortepijoninių kamerinių ansamblių konkursas.

P. M.: Organizatoriai puikia dirba, nes aiškiai apibrėžė konkurso specifiką. Neįsivaizduoju, kaip reiktų vertinti pučiamųjų ansamblį ar kamerinį orkestrą ir fortepijoninį trio – tai būtų per daug sudėtinga.

 

Ar jaučiate kamerinių ansamblių konkursų stoką?

S. T.: Tokio tipo konkursų poreikis auga ir mums jie labai reikalingi. Štai šis, fortepijoninių kamerinės muzikos ansamblių konkursas Estijoje – pirmasis, bet labai sėkmingas. Jam pasirengė ir atvyko pasirodyti daug puikių ansamblių.

T. H.: Manyčiau, kad šiam poreikiui įtakos turi ir pandemija. Mat muzikantai bijo likti be scenos, ar dar blogiau – vienumoje, tarp keturių sienų. Įtariu, jog kai kuriems dalyviams tai buvo gera proga jungtis į mažas bendruomenes, socializuotis ir siekti bendro tikslo.

 

Minėjote, kad į konkursą atvyko daug puikių ansamblių. Ar jaučiate konkurenciją?

P. M.: Ne.

T. H.: Tikrai ne. Bendravome su keletu ansamblių narių ir visi buvo labai draugiški. Tai sukūrė jaukią atmosferą.

S. T.: Ir aš nepajutau konkurencijos. Norėčiau dar kartą dalyvauti šiame konkurse.

 

Dėkoju už pokalbį.

„Paddigton Trio“ ansamblis. Organizatorių inf.
„Paddigton Trio“ ansamblis. Organizatorių inf.