7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Patirti, ko dar nebuvai patyręs

Mintys po „Vilnius Jazz 2021“

Laima Slepkovaitė
Nr. 34 (1399), 2021-10-29
Muzika
„NoJo Airlines“ ir Juozas Milašius. D. Klovienės nuotr.
„NoJo Airlines“ ir Juozas Milašius. D. Klovienės nuotr.

Artėjant festivaliui „Vilnius Jazz“, buvau užklupta netikėto prašymo parekomenduoti koncertą, kurį tikrai vertėtų aplankyti. Skaičiau po kelis kartus kiekvieną spalio 14–17 d. numatytos programos eilutę ir žinojau, kad negaliu atsakyti į šį paprastą klausimą, nes būsimoji muzika tuo metu dar nebuvo gimusi. Daugelyje festivalių pramatyti ateitį su tam tikra paklaida nesunku, mat atvyksta garsenybės su pažįstamu braižu, įprastai atliekantys naujausio albumo kūrinius. „Vilnius Jazz“ viskas yra kitaip: kas įvyks – tas įvyks čia ir dabar, scenoje. Tai nėra festivalis, kur susitinkama su seniai lauktais atlikėjais iš savo kasdieninio grojaraščio. Čia ateinama susitikti su muzika, kurios dar nėra, ir nė neįsivaizdavai, kaip tau jos reikia.  

Kai į sceną žengė Sainkho Namtchylak ir Kazuhisa Uchihashi, iš dalies buvome tam pasirengę, nes daliai susirinkusiųjų tai nebuvo pirmoji kelionė su jais, mat abu atlikėjai su skirtingais projektais jau buvo lankęsi šiame festivalyje. Bet tarsi kopimas į kalnus ši patirtis niekada nesikartoja ir kaskart užima kvapą. S. Namtchylak balsas apima beribę visatą: obertoninis gerklinis giedojimas, tuvių folkloro elementai, įvairūs kuždesiai, šauksmai, girgždesiai ir aimanos, susiliedami su mįslingais K. Uchihashi sonoriniais išradimais, retais momentais primenančiais gitarą, įtraukė į prikaustantį ekspresyvų pasakojimą, kuriame viskas buvo labai apčiuopiama, ryšku ir sykiu paslaptinga. Nedideli epizodai, nuspalvinti intensyvių nuotaikų, keitė vienas kitą lyg tolimos šalies pasakų iliustracijos, pripildytos nepažįstamų ir kartu universalių, iškalbingų simbolių. Paskutinis garsas ištirpo ore, leidęs publikai prabusti iš hipnozės. Ten, kur stovėjo mistiška šimtabalsė artistė, ką tik keitusi pavidalus, pasirodė šilta moteris, dėkingai besišypsanti ir linkinti sveikatos savo publikai, o bisui atlikusi jaukią, paprastą dainą, perteikiančią pažįstamą mintį (neverk, kai aš mirsiu) suprantama anglų kalba. Nuostabaus grožio kontrastas vedė į katarsį, kurį patirti buvo dar anksti, nes tą patį vakarą laukė dar vienas koncertas.

„Lisbon Underground Music Ensemble“ (L.U.M.E) buvo pirmasis iš stambiųjų kolektyvų, kurių „Vilnius Jazz“ šiais metais eksponavo net keturis – po vieną per dieną. L.U.M.E žaižaravo galinga stambaus džiazo kolektyvo energija, pritvindę sceną žvalaus, džiugaus varinio spindesio. Marco Barroso komponuoja kompaktiškai ir intensyviai, o jo suburti muzikantai groja puikiai. Kiekvienas kūrinys plėtojamas žaibiškai. Tarsi nuspaudus nematomą akseleratorių iš orkestro dūdų žiočių byra vis nauji elementai: svingo frazė, pankroko rifas, du akordai iš Beethoveno kadencijos, gausybė atpažįstamų ir neatpažįstamų ženklų, fonogramos nuotrupų, citatų ir originalių darinių sukasi fantastiniame kaleidoskope, kurio ornamentų grožį dar labiau sustiprina negirdėti tembriniai deriniai, ryškių idėjų ir efektų prisodrinti soliniai pasisakymai, išradingos įžangos ir netikėtos pabaigos. Nors kiekviena kompozicija grindžiama unikalia mintim bei logiška forma, ilgainiui visa ta gausa ėmė lietis ausyse į vienalytį margumyną, kurio komponentams suvokti prireikė vis daugiau aktyvių pastangų. Klausytis L.U.M.E – tarsi stebėti fejerverkus: kad ir kokie įvairūs būtų ugniniai žiedai, po valandos juslės ima vargti nuo jų akinamo nuostabumo. Bet mes ne pailsėti susirinkome, tad vakaras baigėsi teisingu akordu.

Kitą dieną festivalyje nutiko tas momentas, į kurį žmonės reaguoja dvejopai: be perstojo kalba apie tai ištisomis dienomis, neatsitokėdami ir bandydami vis pasitikrinti, ar tikrai jie tai patyrė, arba be žado tik susižvalgo su tais, kurie kartu buvo salėje, ir perskaitę kito veide patvirtinimą, kad emocijos panašios, nebesivargina bandyti įvardyti, kas tai buvo. O man tenka pamėginti įvardyti.

Penktadienio vakarą scena buvo atiduota Daliui Naujokaičiui. Pirmą dalį galima pavadinti koncertu. Grojo kvartetas „Suo Suo“ – tai nuostabi, impozantiška, prašmatniai grojanti gitaristė Ava Mendoza, saksofonininkas Jonathonas Haffneris, prie kurio techninio įspūdingumo ir išradingo improvizavimo mes jau pripratome, dažnai jį girdėdami mūsų sostinėje, taip pat originalus boso gitaristas Simonas Jermynas ir pats Dalius Naujokaitis prie būgnų. Kiekvienas kūrinys išaugo iš mažų frazių, nedidelių potėpių, tarsi iš eskizo rasdavosi tikros kompozicijos – gyvos, pilnos tarpusavio dialogo įtampos, kryptingos, išsikalbančios. Atrodė, nieko neįmanoma pridurti. Tai buvo skanus niujorkietiško modernaus džiazo aktas, aukšto lygio programa, teikianti didelį pasitenkinimą „Vilnius Jazz“ estetinę kryptį mėgstančiam klausytojui.

Bet sugrįžę į antrą dalį buvome įtraukti į vyksmą, pranokstantį koncerto sampratą – ir apimtimi, ir turiniu, ir patyrimu. „Now We Are Here“ ir „NoJo Airlines“ kolektyvas iš 60-ies muzikantų ir nemuzikantų be perstojo didėjo ir didėjo scenoje, kol atvedė visus, buvusius Rusų dramos teatro salėje, į galingą vienybės ir laimės „būti dabar šiam pasauly“ apoteozę. Tai prasidėjo neeiliniu improvizaciniu pokalbiu tarp D. Naujokaičio, J. Haffnerio, Gintės Preisaitės ir Giuseppe’s Zevolos, kurio ugningam deklamavimui ėmė atitarti švilpukų choras kažkur iš beletažo ložės, po to į sceną pamažu suėjo orkestras, švilpautojai išsirikiavo scenoje choro pavidalu, ir keliasdešimt lašelių suvarvėjo į galingą orkestrą-krioklį, nešantį visus su savimi, gaivališką, teigiantį, švenčiantį. Eilėraščiai ir sutartinės, laisva improvizacija ir aranžuoti harmoningi masyvai – visa susivienijo tarsi tam, kad paliudytų ir suskaičiuotų, kiek daug gražaus ir gero esama šiame pasauly.

Juozas Milašius žengia į scenos priekį. Visi, prisimenantys jo 2019-ųjų triukšmatylį atrakcioną, susigūžia, laukdami smūgio... O jis raitosi kaip tikras gitaros herojus iškalbingame pantomimos solo, kuris pilnas veiksmo, – rėksmingiausias, ekspresyviausias J. Milašiaus solo per jo karjerą! Tai buvo „tylioji“ kulminacija. „Garsioji“ kulminacija suskambo Užupio konstitucijos tekstu (išrėktu Laimos Griciūtės). Naivi jos išmintis nuaidėjo Kenny Wolleseno muzikos glėbyje lyg Tautiška giesmė ir „Tėve mūsų“ vienu metu.

Šitas vienybės ir grožio himnas neturėtų tokios didžiulės galios, jeigu nebūtų taip meistriškai ir profesionaliai sumanytas ir atliktas. Tai, kas skambėjo lyg chaosas, visuomet turėjo spalvą, nes jis gerai organizuotas, o muzikantai visi budrūs, meistriški ir girdintys vieni kitus. Jie nuoširdžiai bendradarbiavo, atsiliepė Daliui savo muzikalumu ir draugyste. Aš nežinau, kiek repeticijų buvo skirta šiai programai parengti. Kad ir kiek būta, jų užteko.

Šeštadienį Tadas Petkevičius-Grajauskas, Kęstutis Sova ir Arnas Mikalkėnas grojo puikią programą, pakaitomis panirdami į mąslius improvizacijos raizginius ir išnirdami į raumeningus roko įkvėptus groove, bet ją sunku sugerti, tebebūnant apkvaitus nuo skrydžio su „NoJo Airlines“. Čia galima būtų konstatuoti festivalio vadovo Antano Gusčio programų išdėstymo klaidą, mat kulminacija iššauta festivaliui neįpusėjus. Tačiau neįmanoma numatyti, kad taip bus, nes sudarant festivalio programą ta muzika... dar nebuvo gimusi.

„Paal Nilssen-Love’s Large Unit“ lygiai taip pat giliau sujaudintų ir išloštų nuo kitokios įvykių sekos, mat jų kūryba, nepaisant solidžios orkestro imties, suręsta subtiliai, pilna stebuklingos tembrinės alchemijos, įdomių spalvinių perėjimų ir ryškių stereoefektų, kuriamų pasitelkiant dvi ritmo grupes, išdėstytas priešinguose scenos kraštuose. Paal Nilssen-Love įspūdingai išnaudoja dinaminę skalę ir visas neįprastas netradicinės sudėties „bigbendo“ spalvines gradacijas.

Sekmadienio vakarinė programa kvietė pirmiausia išgirsti Liudą Mockūną su Agustí Fernandezu ir Christianu Windfeldu. Su kiekvienu iš jų Liudas buvo grojęs duetuose, ir štai jie susijungė į trio. Tradiciniais ir netradiciniais būdais – fortepijonu ir objektais ant fortepijono stygų, būgnais ir visokiais daiktais, kuriais galima skambiai liesti būgnus, šie muzikantai kuria neįtikėtinus garsų darinius. Tai yra be galo mockūniškas, ekspresyvus trio, perėjęs per didelį emocijų spektrą, su įniršiu ir aistra kopęs į kulminacijas ir tyrinėjęs garsą taip atkakliai, lyg nuo dar vieno naujo tembrinio niuanso atradimo priklausytų viso pasaulio muzikos likimas. Nuo estetinio šoko mus apsaugojo tik tai, kad esame išlepinti galimybės labai dažnai girdėti L. Mockūną. Tai buvo galingas, stiprus koncertas.

Finalinį akordą paskleidė „Improdimensijos“ orkestras, šį kartą atlikęs dvi Arno Mikalkėno kompozicijas – „Riaušės“ ir „1984“. Nepaisant labai iliustratyvių antraščių, šios pjesės nėra tiesiogiai provokuojančios. „Riaušėse“ vyko gana mandagus ir dailus konfliktas, o Orwello įkvėpto kūrinio įtempta gija, įtvirtinta nesulaukiančiais sprendimo akordais, vyniojama gana abstrakčiai ir aptakiai, pabaigoje nutrūksta piktu šaižiu finaliniu akordu. Tačiau A. Mikalkėnas ir nesiekia kurti iliustratyvios muzikos, kuri kaip nors raiškiai atpasakotų romano arba politinius įvykius. Tai yra kūryba, kurios galiojimo terminas nesibaigs pasikeitus politinėms aplinkybėms.

Orkestras atliko šias kompozicijas labai gerai. Tai labai gabūs jauni žmonės, kurie pasitiki savo vadovais – A. Mikalkėnu ir L. Mockūnu, džiaugiasi galimybe su jais dirbti ir atrodo labai atsidavę dalyvavimui šiame orkestre. Girdėdama jį antrą kartą aš vis dėlto neatsikratau įspūdžio, kad vadovų autoriteto galia šiame kolektyve juntama stipriau, nei norėčiau ją jausti. Galėtų būti daugiau kūrybinės valios iš muzikantų, aiškesni jų saviti balsai, gal netgi ateityje jie galėtų veikti kaip kompozitorių sambūris. Tačiau šiandien tai yra atlikėjų orkestras, puikiai susigrojęs, ausytas ir perteikiantis tai, ką vadovai nori perteikti, – toks modelis taip pat veda link puikios muzikos, kuo mes ir įsitikinome besibaigiant „Vilnius Jazz“.

Dabar jau galiu atsakyti į klausimą, kurį koncertą labiausiai verta buvo aplankyti šių metų festivalyje „Vilnius Jazz“. Mano atsakymas lieka toks pat, kokį daviau patarimo paprašiusiam žmogui dar festivaliui neprasidėjus: verta ateiti į visus koncertus, nes šis festivalis yra galimybė atrasti, suprasti arba nieko nesuprasti, mėgautis, supykti ir patirti tai, ko dar nebuvai patyręs anksčiau.

„NoJo Airlines“ ir Juozas Milašius. D. Klovienės nuotr.
„NoJo Airlines“ ir Juozas Milašius. D. Klovienės nuotr.
Dalius Naujokaitis ir „Suo Suo“. D. Klovienes nuotr.
Dalius Naujokaitis ir „Suo Suo“. D. Klovienes nuotr.
„NoJo Airlines“. D. Klovienes nuotr.
„NoJo Airlines“. D. Klovienes nuotr.
Laima Griciūtė, Dalius Naujokaitis ir „NoJo Airlines“. D. Klovienės nuotr.
Laima Griciūtė, Dalius Naujokaitis ir „NoJo Airlines“. D. Klovienės nuotr.
Agusti Fernandez. D. Klovienės nuotr.
Agusti Fernandez. D. Klovienės nuotr.
Christian Windfeld. D. Klovienės nuotr.
Christian Windfeld. D. Klovienės nuotr.
Jonathon Haffner. D. Klovienes nuotr.
Jonathon Haffner. D. Klovienes nuotr.
Juozas Milašius. D. Klovienės nuotr.
Juozas Milašius. D. Klovienės nuotr.
„Lisbon Underground Music Ensemble“. D. Klovienės nuotr.
„Lisbon Underground Music Ensemble“. D. Klovienės nuotr.
Liudas Mockūnas. D. Klovienės nuotr.
Liudas Mockūnas. D. Klovienės nuotr.
Sainkho Namtchylak ir Kazuhisa Uchihashi. D. Klovienės nuotr.
Sainkho Namtchylak ir Kazuhisa Uchihashi. D. Klovienės nuotr.