Kariuomenė ir muzika – neatskiriami

Spalio 10 d. Nacionalinėje filharmonijoje 30-metį paminėjo Lietuvos kariuomenės orkestras. Į salę rinkosi kariuomenės žmonės, kitų pučiamųjų orkestrų muzikantai, buvę šio kolektyvo nariai, grojančiųjų šeimos. Šis orkestras nuo įkūrimo dienos, 1991 m. rugsėjo 4 d., reprezentuoja Lietuvos valstybę ir kariuomenę oficialiuose protokoliniuose ir visuomeniniuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje. Tai kolektyvas, kuris yra atsakingas už muzikos kariniams orkestrams tradicijas ir naujų, šiuolaikiškų kūrinių sklaidą, už tinkamą užsienio valstybių himnų atlikimą per iškilmingas ceremonijas.

Orkestrą įkūrė ir septyniolika metų jam vadovavo majoras Justinas Jonušas (1938–2013), jį vadovo poste pakeitė puikus muzikas, majoras Egidijus Ališauskas. Lietuvos kariuomenės vado 2004 m. gruodžio mėn. 29 d. įsakymu Garbės sargybos kuopa ir Garbės sargybos orkestras buvo perkelti iš Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados ,,Geležinis Vilkas“ į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalioną. Ilgai orkestras pasirodydavo drauge su Garbės sargybos kuopa parodomosiose programose. Užsimezgė draugystė, kūrybinis bendradarbiavimas su ES ir NATO šalių orkestrais, kapelmeisteriais. Lietuvos kariuomenės pasiuntiniai sėkmingai pradėjo rodytis karinės muzikos festivaliuose Belgijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ir kt.

Kaupėsi repertuaras. Nuo įkūrimo dienos – dėmesys lietuviškai muzikai. Sukaupta prieškario kapelmeisterių kurtos muzikos, Juozo Gudavičiaus, Broniaus Jonušo kūrinių. Subrendo puikiai orkestro specifiką jaučiantys muzikantai – ypač pažymėtina Kazio Daugėlos pagalba, jo originalūs ir aranžuoti kūriniai.

Humaniškasis orkestro kapelmeisteris J. Jonušas ypač puoselėjo muzikantus, tausojo, skatino tobulintis. Šeši muzikantai kolektyve groja jau 30 metų. Koncertų programose su orkestru nuolat pasirodo ir kviestiniai solistai. Orkestras rengia solinius koncertus ir Lietuvos visuomenei, jo įrašai skamba per radiją, transliuojami televizijose. Ne kartą Lietuvos kariuomenės orkestras atliko originalius Algimanto Raudonikio, Benjamino Gorbulskio ir kitų autorių kūrinius, Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ orkestrui aranžuotus fragmentus, specialiai kariuomenei sukurtas dainas. Ne kartą publika plojo ir po orkestro pagrotų Philipo Sparke’o „Dance Movements“, Antonino Dvořako „Slavų šokių“ ar vyr. serž. Edvardui Kuleševičiui atlikus Artie Shaw Koncertą klarnetui. Orkestras groja ir džiazo, ir populiariosios, ir Lotynų Amerikos stilių muzikos. Jį galima išgirsti įvairių šalių prestižinėse koncertų salėse, stadionuose, karinių ir kitų pučiamųjų orkestrų festivaliuose, Katedros aikštėje Vilniuje, Nerimi plaukiančiame laive arba Žemaitijos miesteliuose ir kt.

Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas filharmonijoje sveikindamas orkestrą sakė: „Prieš 10–20 metų buvo pradėta abejoti, ar orkestras reikalingas. Tačiau kariuomenė be orkestro sunkiai įsivaizduojama. Tai, kas užauginta per tuos dešimtmečius, mus lydės dar daug metų!“ Orkestrą pasveikino įteikdamas prieš 100 metų įkurto lietuviškos kariuomenės orkestro nuotrauką. Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys sakė, kad minėdami karinio orkestro 30-metį galime džiaugtis, jog visa kariuomenė eina koja kojon. Jo įsitikinimu, kariuomenė negali egzistuoti be muzikos: „Turime reprezentacinį karinį orkestrą, kuris suburia visuomenę ir pristato Lietuvą pasauliui.“

Daug grota pučiamųjų orkestrui kūrusio tarpukario kapelmeisterio Emeriko Gailevičiaus polkų, valsų, fantazijų. Koncerte filharmonijoje skambėjo šio kompozitoriaus koncertinis maršas „Per girias ir laukus“. Jį iš užmaršties prikėlė ir dideliam orkestrui meistriškai aranžavo K. Daugėla. Dirigavo orkestro vyresnysis dirigentas, kapitonas Dainius Pavilionis.

Išgirdome ir premjerą – Jievaro Jasinskio pjesę pučiamųjų orkestrui. Nors autorius yra žinomas kūrėjas pučiamųjų orkestrams bei aranžuotojas, sakyčiau, dar katilą kareiviškos košės turėtų suvalgyti, kol pažins tokio specifinio kolektyvo esmę. Įdomi Dainiaus Pulausko pjesė orkestrui „Miške“, su gražiomis klavišinių improvizacijomis dalyvaujant autoriui.

Koncerte skambėjusios dvi partizanų dainos ir instrumentinis kūrinys įrašyti tryliktoje orkestro kompaktinėje plokštelėje. Česlovo Sasnausko ir Vinco Kudirkos „Karvelėli mėlynasis“ ir partizanų dainą „Mėnulis tikras tėvas jo“ (aranžavo D. Pulauskas) padainavo mažoji Akvilė Ališauskaitė, birbyne grojo pats orkestro vadovas E. Ališauskas, prisijungė folklorinis ansamblis „Blezdinga“ (vadovė Veronika Povilionienė) ir folklorinis instrumentinis ansamblis „Ratilai“ (vadovas Darius Mockevičius). Grupė jaunų solistų pristatė ir kitokį žanrą. Drauge su dainuojančiais Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto Muzikinio teatro studijų programos auklėtiniais bei absolventais orkestras atliko Leonardo Bernsteino miuziklo „Vestsaido istorija“ sceninę kompoziciją (dirigavo E. Ališauskas). Marijos partiją dainavusi Valerija Iljinaitė išsiskyrė kaip perspektyviausia. Nors Bernsteino partitūra pučiamųjų instrumentų orkestrui tikrai sudėtinga, buvo gerai atlikta, parodė muzikantų meistriškumą ir stiliaus pajautą. Tačiau blogas įgarsinimas (ir solistų, ir ansamblių), deja, neleido išgirsti nei partizanų dainų, nei miuziklo fragmentų.

Manyčiau, kad jubiliejinę programą orkestrui reikėjo labiau kreipti ne į solistus, o į parengtus kūrinius iš vadinamojo kolektyvo aukso fondo, pagarbiai priminti senųjų Lietuvos kapelmeisterių iki šių dienų dėmesingai išsaugotą ir aktualizuotą palikimą. Kad išgirstume būtent tai, kas skambėjo daugelyje pasaulio šalių ir žavėjo meistryste, įdomiu repertuaru. Koncerte vertėjo bent keliais sakiniais priminti orkestro biografijos pradžią ir jo įkūrėją Justiną Jonušą. Inteligentiškai, solidžiai koncertą vedė mažai ką apie orkestrą pasakyti turėjęs Gintaras Mikalauskas.

Orkestro gyvenime – ir kareiviška rutina, ir malonumą teikiantis muzikavimas. Jo klausykimės, juo žavėkimės, jį gerbkime. Reikėtų pasirūpinti, kad naują amžių atspindėtų ir lietuvių autoriams užsakoma muzika, kompozitoriai neprarastų įgūdžių, o orkestras – ryšių su jais.