Muzika
Improvizuojantis pianistas iš Izraelio Nitai Hershkovitsas iki rečitalio, kurį jis skambino Paliesiaus dvare spalio 9-ąją, nebuvo visiškai nepažįstamas Lietuvos publikai. Mat praeityje jis labai glaudžiai bendradarbiavo su Avishai Cohenu, buvo jo trio narys 2015 metais, kai kontrabosininkas čia lankėsi pirmąkart. Vėliau N. Hershkovitsas išvyko į Niujorką įgyvendinti kūrybinių vizijų kaip solistas. Dabar jis – tarptautinio ryškumo muzikantas, apsistojo Tel Avive ir kuria savitus darbus, kurių naujausią padėjo įgyvendinti Izraelio kūrėja ir vokalistė KerenDun.
Į Paliesiaus sceną N. Hershkovitsas įžengė dairydamasis ir tarsi mėgindamas pro kaukes įžiūrėti, kokia mes publika, ko tikimės ir kaip tinkamiausia būtų į mus kreiptis. Kurį laiką prieš tai sugerdamas dvarą supančios auksuojančios žalumos alsavimą, kilnų istorinių statinių paprastumą ir juos papildančių šiuolaikinio dizaino interjerų prabangų, praeičiai pagarbų toną, jis laukė publikos akių, žvelgiančių į jį virš kaukių, kaip paskutinio dėmens, lemiančio tai, kokia muzika skambės.
Pianisto plaštakos pakilo virš klaviatūros ir nenusileido. Jos nerūpestingai pleveno virš jos, tarsi netyčia užgaudamos klavišus – minkštai, subtiliai, beveik pašnibždomis. Kelios trelių gaidos pranyko tarsi fortepijonui kimtelėjus. Besvoris garsas, išsprūstantys miniatiūriniai melizmai, skaidri nuosaiki faktūra ir štrichų subtilumas neturi daug bendra su tradiciniu pianistiniu vešlumu. Tas nuosaikumas kyla iš laisvės: plonytės linijos pinamos į švarų, nepakartojamą, stipraus įspūdžio paveikslą – perregimą, skaidrų ir sykiu intensyvų. Taip iš nematomų virpesių susidėjo pirma kompozicija, jai įkandin pažerta improvizacija, ir štai N. Hershkovitsas pasakoja, kad norėtų atlikti brazilo Ernesto Nazaretho ir kubiečio Ignacio Cervanteso muziką.
Perteikdamas romantizmo estetikos sklidinus jų kūrinius, pianistas šiek tiek pagilina pirštų sukibimo su klaviatūra lygį, tačiau siekia to paties efekto: tiršti akordai lengvai tirpsta ore, boso atrama nesuteikia dingsties galvoti apie kūnišką valsą – abiejų kompozitorių pjesės suskamba sutaurintos, pakylėtos. Atrodytų, taip arti yra pagunda šių romantikų darbuose atrasti nacionalinių akcentų, paryškinti atsekamas folklorines intonacijas, bet Nitai labai aiškiai rinkosi pabrėžti tai, kas šioje muzikoje artima Vakarų kultūrai: tą elegantišką rafinuotumą, dėl kurio dievinamas Chopinas. Ir išties netikėta, kai Brazilijos ir Kubos muzika, kuriai paprastai atstovauja bosanova bei lotyniškas džiazas, pateikiama taip aristokratiškai.
Savo kompozicijoje „Red Wagon Go“, žinomoje iš jo solinio albumo (ir YouTube), N. Hershkovitsas patyrinėjo karštesnės ritmikos skambėjimą dvaro akustikoje, priartėdamas prie mezzoforte gradacijos. Tema tapo vešlesnė, įdomesnė, labiau išvarijuota negu 2018 m. įraše. Bet įspūdingiausią ir įmantriausią pianistinių priemonių arsenalą atlikėjas pasitelkė interpretuodamas Duke’o Ellingtono „Fleurette Africaine“ ir „Reflections in D“. Tai du ypatingi kūriniai, labai impresionistiški savo harmonija ir modernistiški rūsčiu, asketišku lakonišku išdėstymu. N. Hershkovitsas išaugino juos į dvi mažas rapsodijas, išdabintas subtiliais pasažais, apnuogindamas akordiką ir siūlydamas pasigrožėti sąskambių spalvų žaismu, išdainuodamas intonacines slinktis. Tai kupina adoravimo interpretacija, pjedestalas, iškeltas labai talentingai, sutelkiantis visą dėmesį į adoruojamąjį objektą. Abi kompozicijos suskambo itin idealizuotu pavidalu, ir tai pianisto būdas pasidalinti tiesa, jog Ellingtonas buvo genialus kompozitorius.
Muzika tekėjo toliau – tyliai ir paprastai, nereikalaudama sau dėmesio, bet jį prikaustydama. Dviejų bisų mandagiai paprašė publika, jie buvo maloniai ir su džiaugsmu dovanoti. Buvo aišku, kas slypėjo po kaukėmis. Buvo aišku, kas stovi scenoje. Visa tai tikra.
