Dirigento Vytauto Marijošiaus 110-osioms metinėms paminėti. Maestro prisimena jo dukra Gražina Ignė Marijošius
Neseniai „atšventėme“ profesionaliojo operos meno Lietuvoje 100-metį. Rašau kabutėse, nes pandemija viską sustabdė ir tikrasis šventimas, matyt, dar priešaky. Tačiau progos prisiminti iškilius menininkus niekas neatims. Rugsėjo 10-ąją Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre parodyta opera „Rožės kavalierius“ buvo skirta dirigento, pianisto bei pedagogo Vytauto Marijošiaus (1911–1996) atminimui. Gaila, įprastos tokioms progoms parodėlės teatro fojė nebuvo.
XX a. lietuvių menininkams kėlė rimtų iššūkių, ko gero, didžiausias jų – okupacija ir emigracija. V. Marijošius buvo ne išimtis. Gal todėl dauguma meno žmonių, po Antrojo pasaulinio karo žuvusių arba palikusių Lietuvą, šiandien yra pamiršti.
„Dokumentuose rašoma, kad Marijošius gimė 1911 metais, tačiau tuo labai abejoja buvę jo bendramoksliai, nes 1924 metais, kai atvyko į Klaipėdą, jis jau kaip reikiant skutosi barzdą. Teko ir man matyti jo 1928 metų nuotrauką su kareivio uniforma, o septyniolikmetis jis niekaip negalėjo, būdamas nepilnametis, Lietuvos kariuomenėje net savanoriu tarnauti“ (A. Kalinauskas, Ataidai: dirigento atsiminimai, Vilnius, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2010, p. 380).
V. Marijošius, kaip ir kompozitorius bei dirigentas Jeronimas Kačinskas (1907–2005) buvo vargonininkų vaikai, tad abu nuo mažens gerai grojo pianinu, abu mokėsi Klaipėdoje, Stasio Šimkaus įkurtoje konservatorijoje, griežė mokinių orkestre, dainavo pačių mokinių suburtame vyrų chore. Mokydamasis dirigavo konservatorijos vyrų chorui, akompanavo būsimiesiems dainininkams, prisidėjo prie Charles’io Gounod operos „Faustas“ pastatymo 1928 metais.
Gimęs Panevėžyje, 1912–1919 metais V. Marijošius su tėvais gyveno Rusijoje. Iš pradžių mokėsi Jekaterinburge, o grįžęs į Lietuvą – Telšių gimnazijoje. Šeimoje augo dar trys broliai – Romanas (tapęs žymiu Lietuvos dainininku), Kostas, miręs vos dvidešimt trejų, ir Bronius, iki 1944-ųjų dirbęs Kauno operetės teatre, dainavęs baritonu. Emigravo į Kanadą, kurioje nebesiekė muzikinės karjeros, tačiau tarp lietuvių pasireiškė savo dailės ir muzikiniais gabumais. Pats Vytautas susilaukė trijų vaikų – dviejų dukrų ir sūnaus.
1928 m. Kauno Valstybės teatre jis pradėjo dirbti akompanuotoju. Anot Algimanto Kalinausko, pasižymėjo gera orientacija, imlumu viskam, kas teatrui reikalinga, sugebėjimu sumaniai padėti solistams rengti savo partijas. Amžininkai įvairiuose literatūros šaltiniuose pasakoja, jog V. Marijošius buvo itin talentingas pianistas, daug dirbęs ne tik su solistais, bet ir pats tobulindamasis. Padėdavo kolegoms išmokti pačią sunkiausią muzikinę literatūrą, nes gebėjo muzikinę medžiagą pritaikyti savo sugebėjimams ir skambindamas fortepijonu tobulai imituoti orkestrą.
Įvairiuose šaltiniuose rašoma, kad 1933-iaisiais įvyko ir jo kaip dirigento debiutas. V. Marijošius prie pulto stojo diriguoti Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operą „Pasaka apie carą Saltaną“. Tačiau dirigentas A. Kalinauskas savo atsiminimuose teigia, jog V. Marijošiui tuomet diriguoti nebuvo leista. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją jis išvyko stažuotis į Vakarų Europą, o oficialus dirigento debiutas įvyko su Giuseppe’s Verdi opera „Trubadūras“. Vladas Jakubėnas savo recenzijoje rašė, kad „įspūdis didelis ir vienbalsis: čia esama tikro gimusio dirigento“. 1933 m. V. Marijošius tapo etatiniu Valstybės teatro dirigentu.
1934–1935 m. V. Marijošius dirigavimo techniką tobulino Berlyne, Prahoje, Vienoje, Paryžiuje ir Romoje. 1936–1938 m. studijavo dirigavimą ir muzikos teoriją Prahos konservatorijoje. 1937 m. su Prahos radiofono simfoniniu orkestru surengė pirmąjį koncertą – dirigavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gruodžio ir Juozo Pakalnio kūrinius. Laureatu baigęs Prahos konservatoriją, gavo teisę diriguoti vieną viešą koncertą su radiofono simfoniniu orkestru, o kitą – su Čekijos filharmonijos simfoniniu orkestru. Savo reiklumu, žiniomis bei profesionalumu užsitarnavęs gerą vardą, V. Marijošius 1938–1944 m. buvo Valstybės teatro vyriausiasis dirigentas bei meno vadovas.
1940–1943 m. jis dėstė ir Kauno konservatorijoje. Padėjo studentams gilintis į partitūrų skaitymą, dirigavimo pagrindus, vadovavo operos klasei. Būdamas svarbiausiu žmogumi teatre jis pastatė apie 20 operų bei baletų („Rigoletas“, „Toska“, „Čigonų baronas“, „Bohema“, „Romeo ir Džuljeta“, „Aida“, „Verteris“, „Otelas“, „Lohengrinas“ ir kt.), dirigavo simfoninės muzikos koncertus, buvo išvykęs gastrolių į Latviją. Vokiečių okupacijos metais dirigavimą ir kitas disciplinas dėstė Vilniaus muzikos mokykloje. 1942 m. Kauno ir Vilniaus menininkams įkūrus muzikinį teatrą Vilniuje, dirigavo šešias klasikines operas. 1942 m. su Berlyno simfoniniu orkestru į magnetofono juostą įrašė Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, Jurgio Karnavičiaus „Lietuviškąją rapsodiją“ ir Juozo Pakalnio „Romantiškąją uvertiūrą“.
Apie išvykimą iš Lietuvos dirigentas yra pasakojęs: „Gerai atsimenu tą dieną, kai, bolševikams užėjus, buvau atleistas iš pareigų. Iš laikraščio sužinojau, kad tuo pačiu metu buvo atleistas vyriausiasis režisierius Petras Oleka, kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis ir aš... Tuo metu ruošiausi simfoniniam koncertui radiofone. Tada ten dirbo toks ponas Juozas Banaitis, gana simpatiškas vyras. Kaune gyvenant, kaimynais buvome. Na, tai jis paskambino ir labai atsiprašinėdamas pasakė, kad ir į repeticiją radiofone nebeateičiau. Tokios buvo naujienos – iš operos pašalino ir kitur diriguoti nebeleidžia. Mane ne tik atleido, bet vieną dieną atėjęs policininkas pareikalavo, kad iki vakaro išvažiuočiau iš Kauno į tėvų gyvenamą vietą. Ištrėmė, vadinasi, iš Kauno į Radviliškį.“
1944 m. pasitraukęs į Austriją, po kurio laiko pradėjo vadovauti Aukštutinės Austrijos Lietuvių komitetui, buvo lietuvių įgaliotinis prie JAV karinės valdžios Lince ir tremtinių stovyklos vedėjas Rydo mieste. 1948 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, po metų gavo vargonininko vietą Šv. Andriejaus lietuvių parapijoje, vadovavo chorui ir surengė koncertų. Išlaikęs egzaminus pradėjo dėstyti dirigavimą Hartto muzikos koledže, 1962 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Daug koncertavo su įvairiais orkestrais, populiarino lietuvių muziką. Nemažai dirbo su Čikagos lietuvių opera, joje pastatė net savo sukurtą operą „Priesaika“ (1976).
1984-aisiais buvo apdovanotas JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos muzikos premija. Gyvendamas už Atlanto, V. Marijošius skatino Lietuvos autorius kuri operas. Viename laiške jis rašė: „Kodėl mano projektas Kompozitorių sąjungoj taip lėtai slenka? Apgailestauju, kad sklandžiai nepraėjo mano vienaveiksmių operų konkursas. Mano pagrindinė mintis buvo – leisti, kol aš gyvas, pasinaudoti Lietuvos muzikams krislelio inspiracijos galimybe ir naudingai užpildyti neaiškią politinę ir meninę padėtį krašte. Manau, keletas dolerinių skatikų tikrai praverstų kūrėjams jų kasdienoje, o jų sukurtos operos praturtintų Lietuvos operinį repertuarą. O gal tarp jų sukurtų operų atsiras pirma šiuolaikinė moderniška, kad ir vieno veiksmo opera?“
Pianistas, pedagogas, kompozitorius bei dirigentas mirė 1996 m. vasario 17-ąją, dieną po Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo. Palaidotas JAV, Putname.
Kartu su V. Marijošiumi dirbęs dirigentas A. Kalinauskas rašo, kad „Marijošius pats sau ir visiems kitiems stengėsi išlikti maestro visas dvidešimt keturias kiekvienos paros valandas. <...> Aukšto ūgio, savo amžiumi gal kiek per apkūnus, jis neskubriai pėdindavo gatve, tikras andante molto maestoso įsikūnijimas. Kalbėdavo ramiai, raiškiai, kiekvieną žodį pasverdamas. Visiems tai buvo nekasdieniška, tad neišvengiamai darė didelį įspūdį.“
Tačiau A. Kalinauskas užsimena ir apie nemenką V. Marijošiaus grubumą bendraujant su atlikėjais. Štai keletas replikų į orkestro klaidas repeticijų metu: „Nusibraižyk raudoną žvaigždę, tai ir su kuolu tavęs niekas neįvarys!“; „Ko ten grojate lyg kokie antrieji smuikai?“; „Ponai, ar galiu pradėti?!“. V. Marijošiaus kategoriškumą įrodo ir vienas pavyzdys, kaip einant į orkestro ložę kartą ėmė klibėti laiptai. Išsikvietęs teatro vadovą V. Alantą, kuris nematė jokios problemos, V. Marijošius jam pareiškė: „Ką gi, gal jums ir nieko, o aš tokiais laiptais nelaipiosiu. Pavojinga!“ Na, o kaip V. Marijošius leido sau bendrauti, pavyzdžiui, su ilgamečiu teatro režisieriumi bei vadovu Antanu Zauka, rodo toks pokalbis: „Štai kartą A. Zauka lyg juokais nusiskundė, kad jo plaukai dar nerodo noro širmėti, o ūsai, jau, žiūrėk ima žilti. V. Marijošius šiam atrėžė – „Matai, Zaukini, tavo žabtai kur kas daugiau dirba negu galva.“
A. Kalinauskas taip pat užsimena apie neeilinį maestro V. Marijošiaus humorą. Dirigentas dažnai ateidavo į teatrą gerokai anksčiau. Orkestro artistams paklausus, kodėl šis taip daro, jis atsakė: „Reikia savo kėdę prieš pradedant darbą sušildyti!“
Dirigentas Rimas Geniušas yra rašęs, kad „V. Marijošius buvo įtaigios artistiškos išvaizdos, turėjo gražų balsą, dažnai juo rodydavo, kaip reikia groti ar dainuoti. Akompanuodavo Fiodorui Šaliapinui bei Kiprui Petrauskui. <...> Prieš surinkdamas visą orkestrą, jis mėgdavo ilgai dirbti su atskiromis grupėmis. <...> Praėjus premjerai, prieš eilinius spektaklius, mėgo dar papildomai repetuoti, taisyti, gerinti. <...> „Toskos“ spektakliai dainuojant K. Petrauskui, Antanui Sodeikai ir diriguojant V. Marijošiui būdavo labai įspūdingi. Ši opera ypač atitiko dirigento charakterį. <...> Jis labai domėjosi biologija. Kartą bufete man pasakojo apie infuzorijų nervų sistemą (Rimas Geniušas, Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai, Vilnius, 1973, p. 72–74).
A. Kalinauskas savo atsiminimų pabaigoje teigia, jog V. Marijošius buvo tarsi gimęs būti pedagogu. Jis netgi teigė, kad visas dirigento darbas teatre tebuvo „kruopštaus pedagoginio darbo nei impulsyvaus kūrybinio užmojo išdava“.
Rašant šį tekstą pavyko susisiekti su jauniausia V. Marijošiaus dukra Gražina Igne. Ji kaip ir likę du dirigento vaikai gyvena už Atlanto. Dukra prisimena, kad tėvas buvo orus, principingas, reikalaujantis žmogus. „Eruditas, šmaikštus, apsiskaitęs, pagarbus, bet ir kandus, griežtas savo įvertinimais, kartais per šykštus gero žodžio, džentelmenas. Iš savo studentų reikalavo pagarbos, atidumo, nuodugnaus darbo ir pasišventimo, nuolatinio tobulumo siekio, disciplinos ir tvarkos. Namuose būdavo nuolaidus, tačiau reikalavo stropumo. Vertino mokslą, saviugdą, veržlumą. Studentų buvo gerbiamas ir vertinamas kaip europietis, platesnių pažiūrų, turintis didesnį jautrumą pasauliniams įvykiams, mokantis kelias kalbas. Būdamas meniškos sielos, be galo nepraktiškas bet kokiems namų ruošos ar ūkio uždaviniams; ne pragmatiškas. Repeticijoms ruošdavosi nuodugniai, intensyviai, visapusiškai, atsidavęs. Tapęs profesoriumi, buvo itin gerai vertinamas. Ilgėjosi Lietuvos, nes prarado pilnavertišką savęs realizavimą bei galimybę bendrauti su meno bendraminčiais savo gimtoje aplinkoje. Deja, mano vaiko ausis nenugirdo pasakojimų apie Valstybės teatro ar tarpukario Kauno laikus. Prieš Lietuvos Nepriklausomybės atgavimą uoliai atsakydavo į bendraminčių siunčiamus laiškus, džiaugėsi turįs galimybę vėl susirašinėti su bendraminčiais, galėti laisvai pareikšti savo nuomonę kuriuo nors klausimu. Skaitydavo sovietinės Lietuvos siunčiamus žurnalus, apie to meto menininkus, solistus, muzikus, sekdavo žinutes – vardai ir pavardės jam buvo žinomi. Buvo griežtas kritikas. Susitaikęs su skaudžia emigracija apie ją tiesiog nekalbėjo. Norėdamas pakelti išeivijos lietuvių muzikinį kūrybingumą, suorganizavo vieno veiksmo operos konkursą, vos kelis kartus sutiko vykti į Čikagą diriguoti lietuvių statomoje operoje. 1975 m. buvo sugrįžęs į Lietuvą. Prisimenu jo pasakojimą, kad valdžia nedavė leidimo diriguoti spektaklio teatre, tad jis atsisakė „žaisti“ ir niekur nebedalyvavo. Buvo labai nusivylęs kelione...“
Liūdna ir skaudu, kad šis, vienas iškiliausių XX a. muzikų, Lietuvoje yra nepelnytai užmirštas. Tačiau JAV egzistuoja V. Marijošiaus atminimo premija, kuri leidžia nepamiršti jo reikšmingų darbų simfoninio dirigavimo srityje.
Parengta pagal šaltinius: A. Kalinauskas, Ataidai: dirigento atsiminimai, Vilnius, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2010; Rimas Geniušas, Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai, Vilnius, 1973; autentišką autoriaus pokalbį su Gražina Igne Marijošius (JAV); https://www.respublika.lt/lt/naujienos/pramogos/zvaigzdes_ir_zmones/lietuvis_dirigentas_kurio_talentas_pagerbtas_ir_jav/