Kamerinės muzikos klasika: malonūs atradimai

Spalio 6 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykęs kamerinės muzikos koncertas sukvietė gražų būrį atlikėjų. Tai Valstybinio Vilniaus kvarteto nariai Dalia Kuznecovaitė (I smuikas), Artūras Šilalė (II smuikas), Kristina Anusevičiūtė (altas), Giedrė Dirvanauskaitė (violončelė) ir penki kviestiniai muzikantai – Lukášas Vondráčekas (fortepijonas, Čekija), Vytautas Giedraitis (klarnetas), Julius Klimavičius (fagotas), Indrė Kuleševičienė (valtorna) ir Donatas Bagurskas (kontrabosas).

Atlikėjai pateikė simpatišką kamerinę programą, kurioje greta ne kartą girdėto Antoníno Dvořáko Fortepijoninio kvinteto Nr. 2 A-dur, op. 81, buvo pristatytas pas mus gal tik kamerinės muzikos profesūrai žinomas Ludwigo van Beethoveno Septetas Es-dur, op. 20, smuikui, altui, klarnetui, valtornai, fagotui, violončelei ir kontrabosui. Man regis, filharmonijoje pastarasis opusas suskambėjo pirmą kartą ir tapo tikru atradimu, paskatinusiu būtinai šį faktą užfiksuoti.

Ankstyvajam Beethoveno kūrybos laikotarpiui priklausantis Septetas sukurtas 1799 m. ir kartu su Pirmąja simfonija buvo atliktas viename pirmųjų koncertų Vienos dvaro teatre 1800-aisiais balandžio 2-ąją. Beethovenui buvo žinoma Wolfgango Amadeus Mozarto muzika, kurios pėdsakų atsekame pirmuosiuose opusuose. Šešių dalių Septetas sukurtas sekant viena iš Mozarto serenadų, tačiau Beethovenas žinomą formą modifikuoja: pirma ir paskutinė dalys papildomos lėtomis įžangomis, o vietoj penktos dalies antrojo menueto jis sukuria gyvybe pulsuojantį scherzo. Panašiai Beethovenas keičia ir simfonijų trečiąją dalį – vietoj Josepho Haydno ir Mozarto įtvirtinto galantiško menueto girdime energingus veržlius scherzo.

Septynetas puikių atlikėjų grojo taip darniai ir stilingai, kad beliko viską užmiršus žavėtis nuostabiomis Beethoveno melodijomis ir jų išradinga plėtote. Sunku išskirti kurį nors vieną ansamblio narį, visi grojo maksimaliai susikaupę, pagauti vieningai pulsuojančios muzikos. Pagirtinas D. Kuznecovaitės grojimo juvelyriškas tikslumas ir žavesys, klarnetininko V. Giedraičio jautriai išvingiuotos melodingos temos (ypač antroje Adagio cantabile dalyje), raiškūs fagoto, valtornos, alto balsai ir energingai pulsą palaikantys violončelė su kontrabosu. Ketvirtoje dalyje Beethovenas naudoja variacijų formą. Liaudišką temą atlieka smuikas, kartoja klarnetas, o šešiose variacijose ją varijuoja visi instrumentai paeiliui. Ypač įsiminė paskutinė, šeštoji variacija, kurioje įdomiai, šiek tiek komiškai prabyla violončelė ir kontrabosas. Uždegančiai nuskambėjo finalinė septeto dalis, kurios tema (Presto) praskrieja tarsi pasišokinėdama. Šiame septete dominuoja šviesi, saulėta mažorinė nuotaika ir tik labai trumpam keliose vietose suskamba minoras. Tad kaip tik tokia pakylėta nuotaika buvo užbaigtas koncertas.

Pirmoje koncerto dalyje Vilniaus kvartetas su svečiu iš Čekijos Lukášu Vondráčeku atliko Dvořáko Kvintetą. Kvartetui šis kūrinys nėra naujas, tačiau kolektyvas jį grojo dar ankstesne sudėtimi. Šįsyk bent dvi kvarteto narės – altininkė K. Anusevičiūtė ir apskritai pirmąsyk koncerte pasirodžiusi nauja kvarteto narė violončelininkė G. Dirvanauskaitė – jį kartu grojo pirmąsyk. Apie tai pagalvojau tik vėliau, nes skambant visoms keturioms kūrinio dalims ansamblis buvo toks darnus, tarsi atlikėjai seniausiai būtų muzikavę drauge. Pirmąsyk su kvartetu susitikęs pianistas L. Vondráčekas Dvořáko muziką jaučia kiekviena ląstele. Pianistas grojo su nepaprastu pirmaujančio solisto užmoju, raiškiai artikuliuodamas kiekvieną muzikinę mintį, tvirtai laikydamas muzikos vyksmo kryptį savo rankose. Publikai buvo suteikta proga išgyventi visą turtingą, kupiną kontrastų muzikinių vaizdų pasaulį. Nepaprastą ilgesį skleidė svajingoji „Dumka“.

Apgailestauju, kad šio koncerto netransliavo ir neįrašė Lietuvos radijas, labai retai perduodantis mūsų atlikėjų kamerinius koncertus. Neretai išgirstu jo siūlomus įrašus, kuriuose anaiptol ne viskas auksu žiba.