Kamerinė muzika kaip muzikinė draugystė

Rugsėjo mėnesį Estijos muzikos ir teatro akademijoje įvyko I tarptautinis kamerinių fortepijoninių ansamblių konkursas „Tallinn 2021“. Tai pirmasis tokio tipo konkursas šalyje. Šia proga lankydamasi Estijos sostinėje, pakalbinau konkurso dalyvius, žiuri narius (vertinimo darbe dirbo ir prof. Valentinas Gelgotas). Siūlau pokalbį su konkurso komisijos pirmininku, suomių ir vokiečių pianistu, dirigentu, kompozitoriumi Ralfu Gothóni ir estų pianiste, Europos kamerinės muzikos mokytojų asociacijos pirmininke bei šio konkurso sumanytoja Marje Lohuaru. Su žiuri nariais susitikome dieną po konkurso finalo, kuriame, beje, fortepijoninis trio iš Lietuvos „Meta“ pelnė trečiąją premiją.

Kokie Jūsų įspūdžiai po šio konkurso?

Ralf Gothóni: Esu nustebęs, kad per patį pirmą konkursą sulaukėme daug dalyvių. Atvyko net 18-a fortepijoninių kamerinių ansamblių iš viso pasaulio. Būsiu atviras – pasirodymų lygis tikrai buvo aukštesnis, nei tikėjausi. Vadinasi, kamerinė muzika darosi vis svarbesnė, o muzikantai ima suvokti, kad bendradarbiavimas muzikinio meno pasaulyje yra labai svarbus. Neužtenka fenomenaliai atlikti Paganini Kapričo kaip solistui ir tikėtis, kad tavo karjera garantuota. Privalu gebėti bendrauti ne tik gyvenime, bet ir muzikoje.

Marje Lohuaru: Džiaugiuosi, kad konkursas pagaliau įvyko. Dėl pandemijos ribojimų reginys buvo nukeltas dukart. Labai gaila, kad daliai užsiregistravusių dalyvių nebuvo leista išvykti iš savo šalies. Taigi labai stengiausi, kad atvykusieji patirtų kuo mažiau rūpesčių, taisyklių ir galėtų koncentruotis į muziką, savo pasirodymus. Nepaisant to, labai džiaugiuosi aukštu dalyvių profesiniu lygiu, o tai reiškia, kad jaunajai kartai muzikavimas kartu yra svarbi meninio gyvenimo dalis. Esu maloniai nustebinta, kad sulaukėme dalyvių iš Nacionalinės P. Čaikovskio muzikos akademijos Kijeve, F. Liszto muzikos akademijos Budapešte, Guildhallo muzikos ir dramos mokyklos Londone. Tai įrodo, kad Estija turi didžiulį potencialą rengti konkursus.  

Tai pirmasis fortepijoninių ansamblių konkursas Estijoje. Kodėl buvo svarbu surengti tokį renginį?

M. L.: Estijoje kamerinė muzika ir jos atlikimas turi gana stiprias tradicijas. Konkursų solistams yra tikrai nemažai. Tad labai džiaugiuosi šiuo visiškai nauju ir pirmuoju fortepijoninių ansamblių konkursu mūsų šalyje. Žinoma, vienas iš interesų buvo pristatyti estų kompozitorių kūrinius kameriniams ansambliams, kuriuos dalyviai pasirinktinai galėjo atlikti ir pelnyti specialųjį prizą.

Programos pasirinkimo reikalavimai buvo gana laisvi, nurodyti tik tam tikrų epochų rėmai. Ar tai viena iš strategijų patikrinti dalyvių kūrybiškumą?

M. L.: Tikrai taip! Buvo nepaprastai įdomu stebėti dalyvių pasirinkimus. Beje, daugelis pasirinko estų kompozitoriaus Erkki-Sveno Tüüro kūrinius. Tačiau nesu visiškai tikra, ar sprendimas suteikti gana daug laisvės programos pasirinkimui buvo teisingas.

R. G.: Mano nuomone, tai buvo teisingas sprendimas. Dalyviai turėjo progą ,,nardyti“ repertuaro platybėse. Be to, toks sprendimas atmetė pasiteisinimų galimybes, pavyzdžiui, ,,šis kūrinys buvo privalomas, tad neužteko laiko tinkamai pasiruošti“.

Kokiais kriterijais remdamiesi vertinote ansamblių pasirodymus?

R. G.: Daugelyje muzikinių konkursų egzistuoja pagrindinis ir bene svarbiausias kriterijus: jeigu norisi atlikėjus išgirsti dar kartą – tai geras ženklas. Tačiau nepaneigsime fakto, kad kiekvienas žiuri narys turi savo subjektyvią nuomonę. Taigi puiku, kad konkursuose būna keletas turų, nes turime pakankamai laiko savo argumentams suformuluoti. Nerengėme grupinės diskusijos, kiekvienas susidarėme individualų požiūrį. Tokia strategija man priimtina. Daugelyje konkursų žiuri nariai praleidžia nemažai laiko aptarinėdami pasirodymus – manau, kad tai nėra gerai, nes taip gana lengva paveikti ar pakeisti kito nuomonę.

Ar ansamblių muzikavimas atskleidė skirtingų šalių mokyklų savitumą?

R. G.: Labai įdomus klausimas. Maždaug prieš 40 metų vyravo nuomonė, kad azijiečių muzikos samprata ir atlikimas yra labai nutolę nuo vakariečių. Netiesa. Azijiečiai turi kitokias tradicijas, mokymo(si) sistemas ir strategijas, tačiau jie pasiekia tokį patį rezultatą kaip ir vakariečiai.

M. L.: Visiškai pritariu. Tam pačiam rezultatui pasiekti mes naudojame skirtingas technikas ir pasiruošimo būdus. Tik tiek. 

R. G.: Pagalvojau, kad kiekvienas tarptautinis politikų forumas turėtų prasidėti klausantis Beethoveno kvartetų. Muzika yra universali kalba, padedanti nusiraminti, susikoncentruoti ir taikiai spręsti bet kokius iškilusius klausimus.

Ar grojant kameriniame ansamblyje svarbu būti gerais draugais?

R. G.: Bendradarbiavimo pradžioje tai yra labai svarbu, pateiksiu pavyzdį. Yra nemažai pasaulinio lygio styginių kvartetų, kurių muzikantai vienas kito neapkenčia. Net į bendrus koncertus jie keliauja skirtingais lėktuvais, apsistoja skirtinguose viešbučiuose, kai kurie net nebesiteikia drauge repetuoti, mat nesutaria dėl ,,teisingo la natos aukščio“. Kvartetas susitinka tik scenoje, per koncertą. Tačiau tie koncertai vis vien yra labai geri, ir tik todėl, kad prieš dvidešimt ar trisdešimt metų jie buvo itin artimi draugai ir praleido daug laiko kartu repetuodami.

Profesoriau Gothóni, Jūs vedėte meistriškumo kursus konkurso dalyviams. Kokius pastebėjote jaunųjų atlikėjų trūkumus ir stiprybes?

R. G.: Visi ansambliai buvo labai skirtingi. Tačiau pastebėjau vieną bendrą visų atlikėjų bruožą – pernelyg sureikšminamos neteisingai pagrotos natos ar intonaciniai niuansai. Atlikėjas neturi bijoti klysti. Juk klausytojai tikisi išgirsti įdomiai atliktą muziką, o ne stebėti muzikanto įtampą ar baimę dėl galimų techninių nesklandumų. Prisiminkime, kad nė vienas nesame tobulas. Dar grojime pasigedau jautrumo. Dažnas jaunas atlikėjas mano, kad jautrumas ir atvirumas muzikoje yra pavojus nepatikti ar neįtikti, ypač konkursuose. Pažvelkime į šiandieninius populiariosios muzikos atlikėjų koncertus, jie scenoje energingai šokinėja, rėkia – tai aš vadinu savęs pristatymu, ne muzikos atlikimu. Tačiau klasikinė muzika yra visiškai kitas pasaulis. Čia svarbu išreikšti muzikos charakterį, ištransliuoti savo dvasinį pasaulį. Manau, kad jautrumo muzikoje stygius iš dalies yra ir pedagogų darbo klaida. Dažnas siekia išmokyti studentą groti pagal konkrečios epochos stilistiką ar taisykles. Tokiu atveju jaunasis atlikėjas įspraudžiamas į tam tikrus rėmus, iš kurių vėliau labai sunku išsilaisvinti. Meistriškumo kursų dalyviai ganėtinai įsitempę, tačiau tokią būseną vertinu teigiamai – vadinasi, vidinis muzikanto pasaulis yra aktyvus.

Ar teigtumėte, kad šiandien kameriniai ansambliai turi didesnes perspektyvas nei solistai?  

R. G.: Sudėtinga atsakyti. Daugelis kamerinių ansamblių narių aktyviai koncertuoja orkestruose arba kaip solistai. Tokiu atveju itin sunku išlikti ansamblyje. Tačiau tų, kurie yra susitelkę tik į kamerinės muzikos atlikimą, ateities galimybės didžiulės. Žinoma, labai svarbu turėti profesionalų vadybininką.

M. L.: Atrodo, kad kamerinių ansamblių ateitis darosi vis šviesesnė. Šiam konkursui aktyviai ieškojome partnerių, nes Estijoje yra nemažai koncertinių agentūrų. Mano nuostabai ir dideliam džiaugsmui, sulaukėme net devynių agentūrų teigiamo atsako. Jie buvo sužavėti fortepijoninių kamerinių ansamblių konkurso idėja, o mes galėjome įsteigti devynis specialiuosius prizus.

Ar konkursą planuojate rengti kasmet?

M. L: Pripažinsiu, kad šiuo klausimu vis dar diskutuojame. Tačiau svarbiausia, kad turime dosnius ir entuziastingus rėmėjus, stiprius administracinius šaltinius, puikią Estijos muzikos ir teatro akademijos Didžiąją salę bei daug potencialių dalyvių ateinantiems konkurso metams.

Galbūt kitame konkurse ką nors siūlytumėte pakeisti?

R. G.: Atvirai pasakius, net nepagalvojau apie tai. Nepastebėjau jokių trūkumų. Visi konkurso aspektai buvo kruopščiai apgalvoti, organizacija puiki ir sklandi. 

M. L.: Norėčiau pakviesti dar daugiau muzikologų arba žurnalistų. Jaučiame pareigą ir poreikį papasakoti apie šį renginį ir jį viešinti kiek įmanoma plačiau. Man buvo svarbu įtraukti būtent jaunosios kartos muzikologus, ne vien iš Estijos, mat tai puiki galimybė jiems išvykti svetur, pokalbiuose susipažinti su skirtingų šalių muzikais, išgirsti puikios muzikos. Tai neįkainojama patirtis jų muzikologinei ateičiai. Labiausiai džiaugiuosi meistriškumo kursų galimybe. Esu tikra, kad kursuose jaunieji atlikėjai įgijo žinių, kurios išliks visą gyvenimą. Visų žiuri narių vardu noriu pasakyti, kad mes labai vertiname ir palaikome jaunuosius atlikėjus bei jų sunkų darbą.

Dėkoju už pokalbį.