Autentiškumo paieškos

Senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“ šiemet klausytojus nudžiugino net vienuolika koncertų, kurie, kaip ir kasmet, vyko gražiausiose Vilniaus erdvėse – pirmiausia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų konventualų) bažnyčioje, Bernardinų bažnyčioje, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, Valdovų rūmuose. Tai didžiausias Lietuvoje vykstantis senosios muzikos festivalis, kuris nuosekliai stengiasi atspindėti visas senosios muzikos epochas, kryptis, kviečia koncertuoti žymius atlikėjus. Ankstesniame tekste apie festivalį buvo aprašyti pirmieji du koncertai, o šį sudaro likusių koncertų (nors, deja, ne visus pavyko aplankyti) apžvalga.

Šių metų festivalio tema „Dievo Motina“ atvėrė nepaprastai platų religinės muzikos kontekstą, neribojamą nei epochų, nei kraštų, nei muzikinių žanrų. Marijos kulto muzika, persmelkusi visą krikščionišką pasaulį, gyvavo nuo seniausiųjų amžių – nuo pat liturginių grigališkojo choralo giesmių iki Renesanso ar baroko kompozicijų. Todėl buvo įdomu stebėti, kaip įvairių šalių muzikai pristato savo parengtas programas, pateikia įvairius požiūrio aspektus.

Muzika, susijusi su Mergelės Marijos kultu, nėra vien vokalinė. Tuo klausytojai galėjo įsitikinti rugsėjo 8 d., klausydamiesi vokiečių baroko kompozitoriaus Heinricho Ignazo Franzo von Biberio (1644–1704) Rožinio sonatų. Šis kūrinių smuikui ir continuo ciklas gvildena populiarios Rožinio maldos slėpinius (kuriuose į Jėzaus istoriją žvelgiama per Marijos gyvenimą – nuo jos Apreiškimo iki Karūnavimo). Šios Biberio sonatos vertinamos kaip itin techniškai sudėtingas smuiko repertuaras, taigi atlikėjas gali patekti į savotiškus spąstus – pretenzingai ieškoti „specialiųjų efektų“ ar apsiriboti atsitiktiniais šių sonatų aspektais. Vakaro atlikėjai smuikininkas Stefano Rossi (Italija ir Vokietija) ir vargonininkė bei klavesinininkė Alina Rotaru (Vokietija ir Lietuva), regis, šiuos iššūkius puikiai įveikė. Kaip sakė A. Rotaru, jai didžiulį įspūdį paliko muzikavimas su S. Rossi – jis rimtai, be savojo ego ir be nereikalingų iliuzijų užsiėmė šių sonatų tyrimu, ir jos atsivėrė tarsi lobių skrynia.

Rugsėjo 14 d. koncertą surengė ansamblis iš Nyderlandų „Gesualdo Consort Amsterdam“ (vadovas Harry van der Kampas). Carlo Gesualdo da Venosa (apie 1561–1613) vardu pavadintas vokalinis ansamblis specializuojasi atlikti to laikotarpio muziką, kuri itin spalvinga ir techniškai sudėtinga. Programoje „Hodie beata Virgo Maria“ Gesualdo kūriniai skambėjo pagrečiui su Jano Pieterszoono Sweelincko motetais. Klausantis puikių balsų ir derėjimo buvo šiek tiek gaila, kad ansambliui teko koncertuoti gana sausos akustikos Valdovų rūmų salėje, kur nėra natūralaus aido, padedančio lengviau „paleisti“ melodines linijas ar pasimėgauti neįprastais sąskambiais. Galbūt ansambliui, kurio nemažą profesinės veiklos dalį sudaro muzikavimas garso įrašų studijoje, tai ir nesudarė ypatingų keblumų, tačiau klausytojams kitą sykį norėtųsi mėgautis tokio stiliaus muzika palankesnėje bažnyčios erdvėje.  

Festivalis ištikimas ir edukaciniams renginiams – štai rugsėjo 18 d. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje ansamblis „In campo aperto“ (vadovė Beatričė Baltrušaitytė) pristatė muzikinį pasakojimą vaikams ir visai šeimai „Mergelės Marijos giesmė“. Penkių merginų atliekama viduramžių vokalinė muzika tikrai patraukia ausį – jų organumai ar ankstyvoji polifonija nėra dažni lietuvių ansamblių repertuare. Pasitelkusios fleitininkę Indrę Kučinskaitę, jos pačios muzikavo ir organetu, ir gotikine arfa, sukurdamos poetišką pasakojimo atmosferą.

Rugsėjo 19 d. Bernardinų bažnyčioje koncertavo „GŠ ansamblis“, pristatęs programą „Clavis coeli“, pagrįstą giesmėmis iš XVII–XVIII a. Gardino ir Vilniaus bernardinų giesmynų. Jaunas lietuvių atlikėjų vokalinis ansamblis (jo pavadinimas kilęs nuo Gailestingumo šventovės Vilniuje, kurioje ansamblis gieda) įkvėpimo semiasi iš unikalios Korsikos liaudies giedojimo tradicijos, pagal ją formuoja ir savo specifinį vokalą, jį pritaiko ir kitai atliekamai muzikai. Šiame koncerte, pateikdamas bernardinų choralo rankraščių interpretaciją, ansamblis gretino juos su Korsikos Bastijos pranciškonų vienuolyno rankraščio giesmėmis ir atliko daugiabalsiu stiliumi. Žinant, kad grigališkasis choralas yra vienbalsis giedojimas, pasižymintis itin svarbiomis ritmo ir apskritai agogikos subtilybėmis, tokia interpretacija kiek stebina, nors giesmynuose užrašytos kelios daugiabalsės giesmės ją galėtų ir suponuoti. Bet kokiu atveju, interpretacija neįtikino autentiškumu, ypač per programos pristatymą pranešus, kad taip siekiama atkurti originalią Vilniaus Bernardinų bažnyčioje skambėjusią vienuolių giedojimo tradiciją. Nemažai rankraščių, atspindinčių būtent Vilniaus bernardinų giedojimo tradiciją, saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje – iš jų matyti, kad ir giesmių pobūdis, ir jų užrašymo būdas, ir galima interpretacija atspindi būtent klasikinį grigališkojo choralo repertuarą, atėjusį iš Vakarų Europos vienuolynų.

Pagrįstų senosios muzikos interpretacijos autentiškumo klausimų kilo ir klausantis jungtinio lietuvių, lenkų ir vokiečių muzikų projekto „Oratio Dominica“ (rugsėjo 22 d.), kuriame skambėjo vieno ryškiausių Lenkijos Renesanso muzikos atstovų Kiprijono Baziliko (apie 1535–apie 1600) muzika. Bendrą programą, kurią sudarė daugiabalsiai motetai pagal psalmių ir kitus žodžius, parengė lenkų ansamblis „Jerycho“, jau minėtasis „GŠ ansamblis“ ir instrumentinis ansamblis „Morgaine“. Įdomi jau keletą metų festivalio rengėjų ir atlikėjų puoselėjama idėja – Abiejų Tautų Respublikos muzikos kūrėjų paveldą atlikti ir lenkų, ir lietuvių kalbomis, remiantis senaisiais spausdintais giesmių tekstų šaltiniais. Tą vakarą skambėjo žodžiai iš Stepono Jaugelio-Telegos ar Merkelio Petkevičiaus reformatų giesmynų. Koncerte vėl dėmesį atkreipė atlikėjų vokalinis gerklinis stilius, kuris priminė folklorinę tradiciją (ar minėtos Korsikos, o gal būdingesnę slavų kraštams?), bet nustebino tokiu stiliumi giedama klasikinė Renesanso polifonija. Savotiškai disonavo ir tai, kad vokalistams pritarė aukštajai rūmų kultūrai atstovaujantys instrumentai – vargonai, violončelė, liutnia ir pan. Būtų įdomu išgirsti ir daugiau senosios kultūros tyrėjų ar folkloristų nuomonių apie tai, kiek anuometinė rūmų kultūra ir liaudies giedojimo tradicijos apskritai turėjo sąlyčio taškų – verta pasvarstyti, ar išvis jos galėjo susikirsti ir viena kitą veikti.

Baigiamasis festivalio koncertas „Bogurodzica“ (rugsėjo 26 d. Pranciškonų konventualų bažnyčioje) pristatė giedojimo dirbtuvių rezultatą. Dirbtuvėms šiemet vadovavo minėto lenkų ansamblio „Jerycho“ vadovas Bartoszas Izbickis, tarp užsiregistravusių muzikos entuziastų buvo ir „Jerycho“, ir „GŠ ansamblio“ narių. Programą sudarė daugiausia XVII a. giesmės iš Lenkijos ir Lietuvos liaudiškojo giedojimo tradicijos, ypač Švč. Mergelės Marijos valandos (Officium Parvum BMV), papildytos kompozicijomis iš Sapiegų rankraščio, taip pat Diomedeso Cato muzika. Šiame koncerte taip pat vadovautasi šia B. Izbickio idėja, išreikšta jau praeitų metų festivalyje: siekiama atkurti, kaip „žodinės liaudies tradicijos perduodama muzika patenka į įmantresnę polifoninę aplinką ar įgauna instrumentinį akompanimentą“. Kaip minėjau, įdomu būtų pagvildenti ir labiau pagrįsti tokias koncepcijas, juolab kad Lietuvoje apie tokią bažnytinės muzikos atlikimo praktiką, atrodo, žinių nėra. Kai buvo išleistas pirmasis lietuviškas jėzuito S. Slavočinskio giesmynas (1646) ar pasirodė protestantų leidiniai, įdomu, kiek procentų paprastos liaudies tuomet apskritai mokėjo skaityti, juk jie buvo skirti aukštesnei, labiau akademinei aplinkai. Labiausiai tikėtina, kad liaudiškos giedojimo tradicijos ir aukštosios muzikinės kultūros susitikimas įvyko tik XX a. pradžioje per Juozo Naujalio ir jo aplinkos liaudies giesmių harmonizacijas ir per choro muzikos kultūros atėjimą į bažnyčias.

Taigi, kadangi senosios muzikos tyrimuose ir autentiškumo paieškose nuostata „kas gali paneigti, kad taip nebuvo“ nėra itin tinkama, tenka apgailestauti, kad Lietuvoje trūksta profesionalių tokios muzikos interpretacijos tyrimų ar bent platesnių diskusijų. Gal tokios diskusijos galėtų vykti ir senosios muzikos festivalio, kuris rūpinasi autentiško atlikimo paieškomis, erdvėje?

Šiemet festivalis pristatė ir kelis viduramžių muzikos koncertus. Duete iš Vokietijos „Candens lilium“ muzikuoja viduramžių muzikos pionieriais vadinami dainininkė Sabine Lutzenberger ir fleitomis bei arfa grojantis Norbertas Rodenkirchenas. Jų koncerte Valdovų rūmuose (rugsėjo 24 d.) skambėjo muzika iš Sankt Galeno grigališkojo choralo rankraščių, Hildegardos Bingenietės giesmės, XIII a. giesmės Marijai iš „Huelgas“ kodekso ir „Llibre Vermell“ iš Montserato vienuolyno rankraščio Ispanijoje ir kt. Ispaniškąją temą pratęsė ir kito dueto – Carlos Babelegoto ir Peppe’s Franos iš Italijos – koncertas (spalio 1 d.). Jie atliko muziką iš XIII a. žymiojo ispanų rankraščio „Cantigas De Santa Maria“, kuriame užrašyta daugiau kaip 400 giesmių Mergelei Marijai iš Kastilijos karaliaus Alfonso X rūmų aplinkos.

Pasibaigus festivaliui, kurį laiką senosios muzikos renginių tikrai trūksta. O lankantis koncertuose (kurių beveik visi vyksta bažnyčiose ir yra nemokami) vis dėlto kyla klausimas: kodėl juose tiek mažai publikos? Juk tikrų senosios muzikos entuziastų nemažėja?