7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sujungiantis Italiją ir Lietuvą

Pokalbis su pianistu Vincenzo De Martino

Ignas Zalieckas
Nr. 31 (1396), 2021-10-08
Muzika
Vincenzo De Martino. D. Matvejevo nuotr.
Vincenzo De Martino. D. Matvejevo nuotr.

Pianistas Vincenzo De Martino, gimęs Kaljaryje, Italijoje, nuo 2015 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Jurgio Karnavičiaus fortepijono klasėje, čia įgijo magistro laipsnį. 2021 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno doktorantūrą, liko gyventi Lietuvoje. Jis yra įvairių tarptautinių pianistų konkursų finalistas ir nugalėtojas, tarp jų – tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų konkurso 2018 metais. De Martino aktyviai koncertuoja Italijoje ir Baltijos šalyse kaip solistas, akompaniatorius bei kamerinių ansamblių narys. Neseniai pianistas įrašė albumą „Lietuvos ir Italijos portretai“. Šia proga ir kalbiname atlikėją.

 

Kaip gimė idėja kurti šį albumą?

Albumo atsiradimą paskatino dvi priežastys. Visų pirma, tai siaubingas karantinas, kai negalėjo vykti jokie koncertai, kultūriniai įvykiai, sustojo profesinė veikla. Todėl per pandemiją nusprendžiau įrašinėti albumą. Įrašai vyko MAMA studijoje. Dabar yra išleista jo internetinė versija, jos galima pasiklausyti ,,Spotify“ ir kitose platformose. Kiek vėliau pasirodys ir fizinė albumo versija, bet iki tol vyks keletas albumo pristatymo koncertų įvairiose Lietuvos vietose. Kita albumo atsiradimo priežastis susijusi su mano dėkingumu Lietuvai už suteiktas galimybes, taip pat susijusi su mano, kaip muzikanto, italo, asmenybe. Noriu įamžinti tai, kad Lietuvoje grojau, mokiausi, kad ir aš atidaviau savo dalį veiklos Lietuvai. Albumas yra sudarytas iš dviejų mėgstamiausių lietuviškų ir tiek pat itališkų fortepijoninių ciklų.

 

Ar tai asmeniškas albumas? Pianisto kelią pradėjote Italijoje, vėliau tęsėte Lietuvoje, galbūt tai tam tikras būdas ieškoti savo kaip kūrėjo tapatybės?

Kai nuvykstu į Italiją, publika žino, kad esu iš Lietuvos, bet čia visada sakau, kad esu italų pianistas Lietuvoje. Tai yra mano tapatybė, nes italas, nors ir atliekantis lietuvišką muziką, niekada neturės absoliutaus suvokimo apie lietuvių kompozitorių kūrinius. Tarkime, Čiurlionio muziką Lietuvos pianistai groja nuo vaikystės, jie auga su ja, kitaip ją priima. Todėl tai yra tartum paieška, bandymas suprasti lietuviškos muzikos atlikimą iš italo pozicijos. Taigi albumas tikrai asmeniškas. Palaikau ryšį tarp Lietuvos ir Italijos ir mano tikslas yra sujungti šiuos pasaulius.

 

Kiek albumo muzikoje svarbi kelionė laiku? Kūriniai ir autoriai sudėlioti nuo anksčiausių iki naujausių, iš pradžių Italija, vėliau Lietuva. Ar taip bandėte ieškoti bendrų muzikinių taškų amžių, dešimtmečių sandūrų kontekste?

Čia įgroti keturi mano mėgstamiausi lietuvių ir italų kompozitorių muzikiniai ciklai. Jie yra sudėlioti chronologine tvarka, nuo seniausių iki naujausių. Pirmasis, Gian Francesco Malipiero ciklas „Maschere che pasano“ yra kaip ėjimas į modernizmą, jei žvelgtume į harmoniją ir tembro paieškas. Dar reikia prisiminti, kad pagrindinis autoriaus kūrybos laukas buvo simfonijos, todėl girdima tam tikra su tuo susijusi faktūra, kuri imituoja skirtingas orkestrinės muzikos partijas.

 

Alfredo Casella taip pat modernistas, bet jo kūrinys „À la manière de...“ šiek tiek lengvesnis, labai jaučiamas ir kūrinyje nurodomų kompozitorių stiliaus braižas. Klausytojas girdi šių dviejų ciklų skirtumus. Casellos muzika leidžia pailsėti. Užtat Stasio Vainiūno ciklas „Aštuonios nuotaikos“ lyg ir turėtų būti lengvas, linksmas, bet turi gana sudėtingų dalių, kuriose ne visada vyrauja pozityvios nuotaikos. Pavyzdžiui, šeštoje dalis ,,Lesto“ – kas reiškia greitas, lengvas, natūralus, – vis tiek matomi stiprūs kontrastai. O paskutiniame cikle – Anatolijaus Šenderovo „M.K. Čiurlionio eskizai“ – yra palikta daug laisvės klausytojui suvokti kūrinį laike, pajusti vidinį jausmą, bet visgi tai sudėtinga muzika. Palieku šį kūrinį lyg be apibrėžtos pabaigos, kad parodyčiau, jog mano kelionė tarp Lietuvos ir Italijos dar nesibaigė.

 

Kiek šiuo atveju buvo svarbus kompozitorių kontekstas mąstant apie albumo struktūrą?

Pastebėjau panašumų tarp Malipiero ir Vainiūno stiliaus, estetikos. Jų kūriniai yra tvarkingas modernizmas. Jie abu savo muzikoje cituoja liaudies motyvus. Italas daugiausiai naudoja karnavalo kontekstus, o Vainiūnas pasitelkia sutartines. Casellos ir Šenderovo kūryba artima vaizdiniams: Šenderovui tiesioginę įtaką darė Čiurlionio eskizai, o Casella pasitelkia kitų kompozitorių muzikinius vaizdinius. Taigi galima visus juos susieti.

 

Ar galėtumėte išskirti kūrinį, kurį Jums buvo sunku interpretuoti? O galbūt priešingai, buvo tokių, kurie pasidavė Jums labai lengvai?

Sunkiausia buvo Šenderovas, nes jo kūrinyje labai daug laisvės. Todėl sudėtinga sugalvoti, kaip pasiekti įtikinamą interpretaciją. Ties kiekvienu garsu reikėjo sustoti, pamąstyti apie jo tembrą, kokybę. Taip pat sudėtinga atlikti Casellą, nes visas kitų autorių kūrinių citatas reikia perteikti saikingai, neperspausti. Man artimiausios Vainiūno ,,Nuotaikos“, nes šį ciklą groju jau seniai, su juo praleidau daug laiko. XX amžiaus muzika man pati artimiausia.

 

Albumo muzikoje išryškėja ir romantizmo atspalviai. Ar romantizmas dar vis svarbus šiuolaikiniame pasaulyje?

Romantizmas ne tik kaip muzika, bet ir kaip gyvenimiškas, pozityvus jausmų pasaulis padeda judėti į priekį. To mus išmokė pandemija. Yra daug disonansų, turi būti ir daugiau konsonansų.

 

Šenderovo ,,M.K. Čiurlionio eskizai“ pažadina vaizduotę, tartum išlaisvina ciklą. Išsipildo laiko tema, naratyvas, bet jis baigiamas ne tašku, o daugtaškiu, finaline dalimi ,,Demonas“ kaip aukščiausia įtampa. Ar tai Jūsų sumanymas palikti laisvę klausytojo vaizduotei ir naratyvo interpretacijai?

,,Demoną“ albume nusprendžiau atlikti paskutinį, nes jis palieka atvirą erdvę, nors nepasakyčiau, kad jis sukuria įtampą. Pats demono personažas yra šiek tiek komiškas, iš to galbūt klausytojui kyla klausimas, kas bus toliau? Noriu, kad niekas nesibaigtų ir kad išklausęs albumą klausytojas nepajustų jo pabaigos. Kad, pabaigęs skambėti fiziškai, jis tęstųsi kaip idėja.

 

Išklausius visą albumą, man iškyla trys pagrindiniai žodžiai – laikas, laisvė ir vaizdinys. Mąstant apie jų sąsajas gana sudėtinga nustatyti, kur yra kiekvieno pradžia ir pabaiga, klausytojas tartum stebi Jūsų kelionę šioje plotmėje. Ar siekiate klausytoją išlaikyti stebėtoju, ar pritraukti jį ir duoti laisvę dalyvauti kuriamoje istorijoje?

Klausytojas turi dalyvauti, tik tai priklauso nuo to, kiek nuoširdžiai bandys išgirsti kūrinį. Visa ši muzika yra susijusi su plačiu spektru idėjų ir vaizdų, todėl pats klausytojas turi atrasti asmeninę interpretaciją. Artimiausiame koncerte – spalio 24 d. Užutrakio dvare – sieksiu artimesnio bendravimo su publika. Būtent klausytojo asmeninė atmintis leis kūriniams gyventi.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Albumo galima pasiklausyti: https://open.spotify.com/album/7Cwcl44MADn6tdys7hIVgn

https://music.apple.com/us/album/lietuvos-ir-italijos-portretai/1585184897

https://www.deezer.com/en/album/255453782

Vincenzo De Martino. D. Matvejevo nuotr.
Vincenzo De Martino. D. Matvejevo nuotr.
Vincenzo De Martino. Asmeninio archyvo nuotr.
Vincenzo De Martino. Asmeninio archyvo nuotr.
Vincenzo De Martino. Asmeninio archyvo nuotr.
Vincenzo De Martino. Asmeninio archyvo nuotr.