7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Skiriama Beethovenui

Lietuvos kamerinio orkestro 61-ojo sezono atidarymo koncertas su Sergejumi Krylovu

Živilė Ramoškaitė
Nr. 31 (1396), 2021-10-08
Muzika
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Prasidėjęs koncertinis sezonas baigia užpildyti dėl pandemijos susidariusias spragas. Daug planuotų ir po kelis kartus perkėlinėtų koncertų pagaliau pasiekė sales. Vienas jų – Nacionalinėje filharmonijoje spalio 2 d. įvykęs Sergejaus Krylovo vadovaujamo Lietuvos kamerinio orkestro koncertas, kurį kolektyvas skyrė Ludwigo van Beethoveno 250-osioms metinėms ir buvo numatęs atlikti 2020 metų pavasarį. Pilna publikos Didžioji salė dar kartą patvirtino organizatorių ir spaudos nesyk kartotą mintį, kad žmonės tikrai pasiilgo gyvo kontakto su muzika ir su atlikėjais. Šiuokart – su Lietuvos kameriniu, S. Krylovu ir genialia  Beethoveno muzika.

Prieš numatytą programą orkestras pagerbė prieš kelias dienas mus palikusio kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus atminimą, atlikdamas „Dzūkiškų variacijų“ fragmentą. Tai ypatingas veikalas kolektyvo repertuare: jį orkestras pirmąsyk pristatė Lietuvos, o vėliau ir užsienio publikai.

Bethovenišką programą sudarė du kūriniai, abu publikai gerai pažįstami ir jos mėgstami. Tai Trečioji, „Herojinė“, simfonija Es-dur, op. 55, ir Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur, op. 61. Kaip ir kitose savo pristatomose programose, S. Krylovas dalyvavo dviem amplua: kaip dirigentas ir kaip solistas. Kamerinis tąvakar tapo nedideliu simfoniniu orkestru.

Pradėta nuo simfonijos, kurios klausiausi beveik nekvėpuodama. Vis dėlto tai išskirtinis, iš tiesų ypatingas Beethoveno kūrinys, tūkstančius kartų interpretuotas įvairių simfoninių orkestrų ir dirigentų. Kiekvienas naujas jo pasiklausymas teikia didžiulį gyvybinės energijos pliūpsnį, nepaaiškinamą džiugesį ir optimizmą. Taip atsitiko ir šiame koncerte. Apie simfonijos idėjas ir sukūrimo aplinkybes glaustai ir tiksliai informavo koncerto programėlės redaktorė Justa Adomonytė-Šlekaitienė, nesikartosiu. Tik noriu jai padėkoti, kad tekste atsirado vietos pacituoti, taigi ir prisiminti, senokai mirusį muzikologą Adeodatą Tauragį, savo laiku parengusį daugybę filharmonijos koncertinių programėlių. O jos publikai buvo ir tebėra labai reikalingos!

Kokią interpretaciją su orkestru pateikė S. Krylovas? Sakyčiau, simfoniškai solidžią, kameriškai nušlifuotą, dinamiškai gyvą. Mano galva, iš keturių ciklo dalių geriausiai suskambėjo pirmoji, pati sunkiausia ir ilgiausia. Jos muzika pulsavo gyvai ir išraiškingai, visiems orkestro dalyviams susitelkus į kartu alsuojantį gyvybingą vienį. Gerai pavyko išryškinti reikšmingus dramaturginius momentus, dinamikos bangavimą, kulminacijas. Įsiklausyta į nuostabą keliančias turiningas Beethoveno melodijas ir jų transformacijas.

Smuikai, altai, violončelės skambėjo kaip vienas instrumentas, jautriai reaguojantis į kiekvieną muzikos vingį. Sužavėjo tikslūs styginių unisonai ir skoningas frazavimas. Mediniai pūtikai ir varis harmoningai papildė styginius, puikiai atlikdami jiems skirtas labai svarbias funkcijas ir dainingąsias temas. Pagirtinai minkštai skambėjo – net ir forte vietose – valtornos ir trimitai.

Antroji dalis šiek tiek prailgo. Ne dėl orkestro kaltės, jis grojo, kaip sakoma, normaliai. Tiesiog šis patoso kupinas gedulo maršas iš tiesų labai ilgas. Nors tragiška atmosfera buvo perteikta su kaupu, pirmąją maršo c-moll temą su tiksliu prieštakčiu norėjosi girdėti aiškiau. Greito tempo Scherzo praskriejo kaip vėjo gūsis, atvedęs į šviesų finalą, sutelkusį orkestrą galingam paskutiniam pergalės akordui.

Be dirigento groti Beethoveno smuiko koncertą – neeilinis iššūkis. Bet jam virtuoziškasis Sergejus Krylovas drąsiai ryžosi. Orkestro partija šiame kūrinyje ne ką lengvesnė už solisto, ypač kai groti tenka tiktai jo klausantis ir stebint. Tačiau orkestras nesutriko nė karto ir šį egzaminą išlaikė iš tiesų garbingai.

S. Krylovas Beethoveno kūrinį pateikė kaip tikras smuiko romantikas. Jo interpretacijoje dominavo romantizmo stilių pranašaujantis pradas. Artikuliuojant lyriškąsias koncerto temas buvo ypač išryškintas jų jausmingumas, jautriai įsiklausyta į emocinę kaitą, dinamikos bangavimą. Virtuoziški koncerto puslapiai atlikti taip aistringai ir veržliai, kaip jo įgarsinti Niccolò Paganini virtuoziniai opusai. Ypatingai suklusau pasigirdus pirmosios dalies kadencijai. Tai nebuvo ta visų grojama Fritzo Kreislerio kadencija, bet efektinga, virtuoziška improvizacija su tinkamai praskambančiomis temomis. Spėliojau, ar tai tik ne paties S. Krylovo sukurta kadencija, taikliai atliepianti jo interpretaciją ir romantizmo virtuozų tradicijas. Gerai, kad jos nemiršta!

Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.