7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Realistiška „Gražiosios malūnininkės“ herojaus istorija Paliesiaus dvare

Įspūdžiai iš Iano Bostridge’o ir Saskijos Giorgini koncerto

Justina Paltanavičiūtė
Nr. 31 (1396), 2021-10-08
Muzika
Ian Bostridge. S. Martinonio nuotr.
Ian Bostridge. S. Martinonio nuotr.

Franzo Schuberto vokalinis ciklas „Gražioji malūnininkė“, sukurtas pagal Wilhelmo Müllerio eiles, reprezentuoja ne tik Schuberto kūrybą ir Lied žanrą, bet ir romantizmo epochos estetinį ir teminį naratyvus. Laipsniška „Gražiosios malūnininkės“ herojaus transformacija iš jaunatviško optimizmo į nusivylimą ir net tyliąją tragediją pasakojama lyriškai, kiekvienoje ciklo dainoje pabrėžiant vis kitokią emociją. Poetiška vienišo herojaus drama, kuri, Müllerio žodžiais tariant, kyla iš širdies, tad ir plaukia į širdį, atspindi ars gratia artis idėją, romantizmo meno kūrėjų praktikoje išsiskleidusią grožio ieškojimu. Idealizavimas, pesimizmas, subjektyvumo, emocijų ir vaizduotės svarba, atsiskleidžiantys „Gražiojoje malūnininkėje“, tapo atraminiais romantizmo meno naratyvais.

Perfrazuojant Michelį Foucault, kiekvieno meno kūrinio autorius atspindi savo laiko socialinį, politinį ir estetinį kontekstus. Vadinasi, klausydamiesi Schuberto ciklo „Gražioji malūnininkė“, gėrimės ir apmąstome romantizmo naratyvus, šį meno kūrinį vertindami kaip istorinį reiškinį. Tačiau, Roland’o Barthes’o žodžiais tariant, meno kūrinys laike ir erdvėje sklinda autonomiškai, tad jo reikšmes prikuria ir atlikėjas bei klausytojas. Šiame kontekste norisi apmąstyti tenoro Iano Bostridge’o ir pianistės Saskijos Giorgini interpretaciją, kurioje Müllerio ir Schuberto „Gražiosios malūnininkės“ herojus atgijo, perteikdamas šiuolaikinio žmogaus dramą. Rugsėjo 25 d. Paliesiaus dvare atliktas ciklas suskambo įtaigiai ir aktualiai, dėmesį prikaustydamas nuo pirmos iki paskutinės minutės.

Rodydamas skirtingus kiekvienos ciklo dainos psichologinius aspektus, I. Bostridge’as nesileido į švelnaus lyriškumo paieškas. Emociniame lauke dominavo ne pasyvus nusivylimas, o subtiliai išreikštas pyktis, atskleidžiantis gilius herojaus išgyvenimus. Ekspresyvi teksto artikuliacija, ryškių dinaminių kontrastų atsisakymas, koncentracija į vieną nuotaiką, perteikiamą skirtingomis spalvomis, „Gražiosios malūnininkės“ herojaus portretui suteikė brandumo. Jau nuo pat pirmos ciklo dainos „Kelionėn“ ryškėjo, kad I. Bostridge’ui rūpi ne tik glaudus teksto ir muzikos ryšys, bet ir herojaus psichologija. Idealizuota romantinio herojaus meilės ir nusivylimo istorija jo interpretacijoje supaprastėjo, įgaudama realizmo bruožų ir priartėdama prie šių dienų tikrovės. Ir dėl to veikiausiai reikėtų „kaltinti“ ne tik meistrišką ir originalią atlikėjo ir jo scenos partnerės pianistės S. Giorgini meninę raišką, bet ir filosofišką žvilgsnį į prieš du šimtus metų sukurtą kūrinį, kurio jau pats savaime aktualus naratyvas suskambo dar aktualiau – kasdieniškiau, bet tikrai ne paviršutiniškiau.

Dvidešimčia dainų papasakota herojaus istorija klausytojui neleido atsikvėpti, nes I. Bostridge’as ir S. Giorgini scenoje išlaikė dramatinę įtampą. Ramybe nespinduliavo net „Labas rytas“ ar paskutinė ciklo daina „Upelio lopšinė“. Dramaturgine kulminacija šioje interpretacijoje galima laikyti dainą „Medžiotojas“, kuri atskleidė gana archetipinį vaizdinį – žmogaus, plačiame pasaulyje medžiojančio savo sėkmę. Įsiminė ir daina „Manoji“, įtaigiai ir vaizdingai perteikusi savininkiškumo jausmą. I. Bostridge’as ir S. Giorgini savo interpretacijoje vengė perteikiamų nuotaikų kontrastų. Atsisakydami optimizmo ir pesimizmo sąvokų supriešinimo, būdingo tradiciškesnėms „Gražiosios malūnininkės“ interpretacijoms, vokalinį ciklą jie pavertė vientisa gilia psichologine drama.

I. Bostridge’o ir S. Giorgini interpretacijoje atsiskleidė spalvų paieška. Kiekviena ciklo daina skambėjo tarsi muzikiniais garsais tapytas paveikslėlis, išryškinantis vaizdinius, istorijos detalių naratyvus. Jeigu dueto atliekama „Gražioji malūnininkė“ įgautų materialų pavidalą, veikiausiai primintų realistinių paveikslų seriją, kurioje, vengiant kaleidoskopiškumo, jaučiamas visos istorijos, o ne atskirų jos epizodų pulsas. Šio „Gražiosios malūnininkės“ atlikimo sukeltos asociacijos su vaizduojamuoju menu vėl grąžina prie minties, jog šioje interpretacijoje herojaus dvasinė kelionė pasakojama ne visai šubertiškai – kaip ir būdinga realizmui, ji yra neidealizuota, nehiperbolizuota, tačiau labai įtaigi.

Vertėtų paminėti ir bisui atliktą Benjamino Britteno harmonizuotą anglų liaudies dainą „O, Waley, Waley“, kuri skambėjo ne mažiau puikiai, ir prisiminti, kad I. Bostridge’as savo vokalisto karjerą pradėjo būtent nuo Schuberto. Tiesa, tąkart žymiojoje „Wigmore Hall“ jis debiutavo atlikdamas ciklą „Žiemos kelionė“, kuris tapo ir jo mokslinių interesų objektu. Abu ciklus atlikėjas ne kartą įrašė su skirtingais pianistais, o jo interpretacijas kritikai vertina kaip išskirtines. Tad šiame kontekste, greta bandymo žodžiais perteikti I. Bostridge’o ir S. Giorgini koncerto potyrius, norisi pridurti, kad meistriškai ir įtaigiai interpretuota muzika pati kalba už save. Tad klausykimės jos.

Ian Bostridge. S. Martinonio nuotr.
Ian Bostridge. S. Martinonio nuotr.
Saskia Giorgini. S. Martinonio nuotr.
Saskia Giorgini. S. Martinonio nuotr.
Saskia Giorgini. S. Martinonio nuotr.
Saskia Giorgini. S. Martinonio nuotr.