Įsimintinos džiazo dienos

Regis, išsipildė iš kinų folkloro kildinamas prakeiksmas, linkintis „gyventi įdomiais (pokyčių) laikais“. Gyvename taip įdomiai ir dinamiškai, kaip nė nesapnavome. Atitinkamai festivaliai laviruoja esamomis sąlygomis, gaudydami „langus“, palankius atlikėjų kelionėms ir saugius publikos sukvietimui, improvizuodami ir prisitaikydami pagal aplinkybes. Vadybinis virtuoziškumas tapo kaip niekad pastebimas, ir šiuo straipsniu aš ploju atsistojusi „Vilnius Mama Jazz“ festivaliui, žengusiam į gretas tų, kuriems pavyko šiuo keistu laikotarpiu įgyvendinti ir programą minimum (išlikti), ir programą maximum – kurti.

2021 m. pavasaris. Nespėjus įšokti į ikikarantininį traukinį, „Vilnius Mama Jazz“ persikėlė neapibrėžtam laikui, kuris galiausiai susikoncentravo į gegužės 27–29 dienas. Įgyvendinti tarptautinį formatą tuo metu nebuvo jokių galimybių, taigi festivalis parengė nacionalinę programą. Neišvengiamas ir akivaizdus sprendimas atrodė ir keblus, mat 2020 m. spalio mėnesį kitas festivalis – „Vilnius Jazz“ – jau pasitelkė homemade koncepciją ir ganėtinai išsamiai išskleidė aktualiausių sostinės džiazo vyksmų panoramą. Ar įmanoma po pusmečio iš tos pačios aplinkos muzikinių reiškinių sukurti visiškai naują pasakojimą?

Antano Gusčio „Vilnius Jazz“ pristatė ir analizavo vietinės improvizacinės scenos procesus, kurstomus artimai su jaunimu bendraujančių iškilių asmenybių. O Judita Bartoševičienė į „Vilnius Mama Jazz“ sceną žvelgė per autoritetų prizmę ir didžiosios scenos programą formavo iš didelių vardų, lygiai taip, kaip sudarydama tarptautines programas. Tad net ir persidengiant kai kuriems stilistiniams aspektams, pasikartojant kai kuriems muzikantams, šie du festivaliai ne supanašėjo, o kaip tik atskleidė labai skirtingus žvilgsnio į tą pačią Vilniaus džiazo sceną kampus.

Šinkarenkos „Jazz 4 N“ – natūralus „Vilnius Mama Jazz“ pasirinkimas nacionalinei rinktinei (Leonidas Šinkarenka yra festivalio šaukinio autorius ir dažnas dalyvis). Siuita, išdėstyta žygio per miesto barus forma, ženklina labai gerą šio kolektyvo išgyvenamą fazę. Tik prisijungus Janui Maksimovičiui kurį laiką girdėjosi, kad į nekomforto zoną atėjęs saksofonininkas stengiasi būti naudingas muzikai, pasitelkdamas savo techniškumą ir gražiai elgdamasis jam suteiktose improvizacijos kišenėse. Tai pasiteisino, tai skambėjo gerai, bet šiuo metu kvarteto tarpusavio sąveika subrendo į visai naują lygmenį – kompozicija yra tokia organiška ir plastiška, jog visai nesijaučia jos saitų: ji patikimai nukreipia Maksimovičių, Vytautą Labutį ir Liną Būdą, bet nevaržo jų temperamento. Kruopščiai išrašytos partijos skamba tarsi išsprūdusios improvizuojant, solinės improvizacijos disciplinuotos tarsi detaliai sumanytos, muzikiniai pasakojimai rutuliojasi su didžiule intriga, vienu įkvėpimu... Jeigu visa tai pavyks įsprausti į albumą – Lietuvos džiazo diskografija bus apčiuopiamai praturtėjusi.

Ji jau praturtėjo Liudo Mockūno ir Petro Geniušo „Vers la Flamme“ – XX a. kompozitorių kūrinių interpretacijomis, kurias duetas, regis, ir šiuo metu groja koncertuose. „Vilnius Mama Jazz“ buvo pradinis būsimojo turo taškas, ir jame ši savaime nepaprastai vertinga ir meistriškai įgyvendinta programa nuskambėjo dar gana atsargiai, artimu albumo medžiagai pavidalu.

Marijus Aleksa ir Paulius Kilbauskis tuo metu tapo tradiciniu „nedžiazo“ aktu, kokių bene kasmet būna „Vilnius Mama Jazz“: kadaise girdėjome ir „Jaga Jazzist“, ir „Comet Is Coming“, ir štai 2021-aisiais – Emma-Jean Thackray... Aš niekada nebuvau girdėjusi nieko panašaus (nes esu kitos muzikos muzikologė), bet tas dueto interaktyvumas ir jų muzikinės idėjos, jų plėtojimas ir pateikimas (gilus susižavėjimo atodūsis skirtas šviesų dailininkui) suteikė įtaigią, hipnotizuojančią meninę patirtį, kokių štai anksčiau mano paminėti svečiai iš už jūrų marių suteikę nebuvo.

Petro Vyšniausko, Vytauto Labučio, Eugenijaus Kanevičiaus ir Arkadijaus Gotesmano „Tostas“ buvo nuspėjamai puikus savo kokybe, solinių pasisakymų efektingumu, tarpusavio girdėjimo branda ir sklandžiu sumanymo išpildymu. Bet didžioji festivalio kulminacija nutiko (kaip ir 2019 metais) kalbantis Vladimirui Čekasinui ir Vladimirui Tarasovui.

Paprastai festivaliuose tos pačios sudėties ansambliui nesuteikiama scena dukart iš eilės, bet šie Vladimirai, žinoma, verti išimties, ir šiuo metu abu yra tame kūrybiniame tarpsnyje, kai kiekviena gaida svari. „Fantazija pagal vienuolika Nietzsche’s strofų“ – ambicingas virtuoziškas kūrinys, o V. Čekasinas tuo metu kaip tik sunegalavo, tad tam, kad pavyktų perteikti muzikines mintis be techninių nuostolių, saksofonininkas pakvietė savo dukterį Anną Čekasiną. Jeigu kas nors stebėtų juos iš šalies, nežinodamas konteksto, galėtų pamanyti, jog tai trio, vadovaujamas Annos Čekasinos – ryški artistė, nuostabiu spalvingu balsu, lengvai, be užčiuopiamos pastangos švarutėliai griežianti smuiku, šokanti ir stebinanti puikia vokiška tartimi, savimi pripildė sceną. Iš tiesų ji buvo savo tėvo balso stiprintuvas, jo tąsa ir idėjos laidininkė, bet autonomiška, su sava kūrybine valia, žavesiu ir gerai suprantanti idėją (ko taip liūdnai pasigesdavome, kai Čekasinas savo laidininkais paversdavo Vilniaus kolegijos studentus).

Pridėkime dar, kad nuosaikioje savo imtimi vitrinos programoje amą atėmė Mindaugo Stumbro kvintetas, naująją triukšmo kryptį pasirinkę „Katarsis4“, kryptingai augantis „Castor Stetson“ ir žvaliai siautėjantis „21^st Century Quintet“, – ir aiškėja, jog nepalankiausiomis sąlygomis įvyko vienas geriausių „Vilnius Mama Jazz“ festivalių per jo istoriją.

2021 ruduo. Nevalia atsipalaiduoti, kas bus lapkritį – ir dabar niekas nežino. Tad festivalis peršoko į rugsėjį, tapdamas pirmuoju rudens sezono džiazo festivaliu ir užtikrintai pasinaudodamas susibūrimų ir kelionių laisve. Šįkart programa buvo tarptautinė, nors apie grįžimą prie pilnos apimties kalbėti sunku: nei jam session, nei išplėstinių diskusijų ar konferencijos. Tačiau jis vėl tarptautinis, tai – didelis laimėjimas ir dar vienas vadybinio virtuoziškumo apsireiškimas.

Avishai Cohenas, Elchinas Shirinovas ir Roni Kaspi grojo atidarymo koncerte, pateisindami visus lūkesčius, kokių galėjo turėti žmonės, susipažinę su šiuo kolektyvu iš įrašų, ir netgi viršydami juos. Coheno kompozicijos – kompaktiškos ir subtilios. Nedidelių diapazonų, trumpų besikartojančių frazių melodijos – stebėtinai išraiškingos, lengvai peraugančios į skanias ažūrines improvizacijas. Tokia grakšti, iš nedidelių konstrukcijų suverta Coheno muzika nelabai skirta atlaikyti tuos ritminius viesulus, kuriuos paskleidė būgnininkė Kaspi, tačiau kontrabosininkas puikiai supranta, jog suteikti erdvės jai atsiskleisti yra dalis jo misijos, o publikai – didelis malonumas susipažinti su virtuoziška jauna muzikante. Tegu jos soliniai pasisakymai ir užgožė visą tą nuosekliai augintą grakščią ir subtilią kompozicinę visumą – juk festivalyje trokštama įvykio, įspūdžio. Jeigu Kaspi grįš į šią sceną su tarptautinio pripažinimo laurų vainiku,Vilniaus publika atmins, kad yra įpynusi į jį vieną ankstyvųjų šakelių.

Larso Danielssono „Liberetto“ atrodo labai artimas Coheno trio: taip pat vadovaujamas kontrabosininko, beveik tokios pat instrumentinės sudėties (plius gitara), taip pat tvirtai pasikliauja dainingu melodijų eksponavimu ir atlikėjų virtuoziškumu, bet čia panašumai baigiasi. Danielssono melodiniai reljefai – dideli ir įvairūs, ar tai būtų „Pasakalija“, ar „Lvovas“, ar „Affretando“ – kompozicijos yra labai turiningos ir vešlios, pilnos intonacinės įvairovės. Jos plėtojamos koncerte kiek kitaip negu albumuose. Pirmiausia, dinaminė skalė – apčiuopiamai platesnė, intensyvesnė, šiek tiek kinta Gregory Privato, Kristerio Jonssono, Magnuso Oströmo ir paties Larso Danielssono improvizacinių solo apimtys. Bet tik šiek tiek, mat Danielssonas turi labai gerą muzikinės formos pojūtį ir šios programos dizainas yra gerai apgalvotas. Tikiu, jog daugeliui svarbiausiais koncerto momentais tapo maži lyriniai kontrabosininko linktelėjimai Cæcilie Norby: jo solo pagal Joni Mitchell „Both Sides Now“ ir „Liberetto Cantabile“, atliktas bisui.

Likusios programos, kurią sudarė Vladimiro Čekasino trio, Vladimiro Tarasovo kvartetas ir Emma-Jean Thackray, išklausyti galimybės neturėjau, tiksliau, išmainiau ją į kitą patirtį, kuri dar kitaip nušvietė „Vilnius Mama Jazz“ veikimą pasaulio arenoje.

2019 vitrinos eksportas. Kai Vilniuje Šiuolaikinio meno centro sceną jau paliko Vladimiras Čekasinas su Vytautu Labučiu ir Arvydu Joffe, Vokietijoje, Miuncheno klube „Unterfahrt“, prasidėjo lietuviško džiazo dienos, surengtos klubo drauge su Lietuvos kultūros institutu. Dalyvavo „Brave Noises“, Viktorija Gečytė ir „Vibe Tribe“ bei Dmitrijus Golovanovas su soline programa „Heritage“. Meniu buvo siūlomi lietuvio barmeno mamos išvirti cepelinai – malonus akcentas, beje, išskirtinis, mat kitų šalių pristatymų dienos vyksta paprastai be kulinarinių partijų. Visus tris vakarus visi staliukai buvo užimti, vokiečių publika pasitiko mūsų muzikantus draugiškai, o išlydėdavo entuziastingai, kvietė bisams, vėliau melomanai prieidavo padėkoti, pasikalbėti, įsigyti CD ar išsiaiškinti, kaip susirasti naują atrastą muziką internete. „Unterfahrt“ yra nedidelė (nepandeminėmis sąlygomis joje telpa iki 160 žmonių), bet prestižinė, pasaulinio garso salė. Čia atvyksta muzikantų iš JAV ir visos Europos, groti yra garbė ir malonumas (puikiai įrengta scena, įgarsinimas, vyksta aukštos kokybės tiesioginės transliacijos internetu).

Ką bendro turi šis neabejotinas lietuvių muzikantų pasisekimas Vokietijoje su „Vilnius Mama Jazz“? Jis yra tiesioginė festivalio organizuojamos vitrinos pasekmė. 2019 m. „Vilnius Mama Jazz“ svečiavosi „Unterfahrt“ atstovė Anna-Marie Schluifelder. Išklausiusi virtinos pasiūlą, ji išsivežė tvirtą ketinimą surengti Lietuvos džiazo dienas Miunchene, ir nors karantinų seka atidėjo šiuos planus, štai jie buvo įgyvendinti – ne po festivalio vėliava, bet festivalis tapo ta susitikimo erdve ir pirminiu impulsu, iš kurio gimė kažkas gražaus.

Tai yra tik vienas apčiuopiamas inicijuojamo tarptautinio bendravimo tąsos ir festivalio „žaidimų aikštelės“ plėtros rezultatas. 2021-ieji dar nesibaigė. Niekas nesuteikė garantijų, kad 2022-ieji bus paprastesni. Bet tai, kaip „Vilnius Mama Jazz“ per šiuos metus suimprovizavo dvi puikias serijas ir kaip gardžiai prisirpo vienas iš 2019 m. vitrinos vaisių, siunčia aiškią žinią, jog džiazas gyvuoja ir klesti, kad ir kas nutiktų.