Didingas akordas

Pagaliau pradėta Vilniaus Kongresų rūmų rekonstrukcija. Todėl savo naująjį, 33-iąjį sezoną Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, pradeda viešėdamas Nacionalinėje filharmonijoje. Spalio 3 d. vykusiame koncerte buvo tęsiamas sumanymas atlikti visas Antono Brucknerio bei Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijas (aštuonias jų orkestras jau įrašė į kompaktines plokšteles). Šįkart koncerte skambėjo Šostakovičiaus Aštuntoji.

O štai su planuota kviestine vakaro žvaigžde, įžymiu rusų pianistu Nikolajumi Luganskiu atsitiko vos ne detektyvas. Skelbiama, kad pianistas patyrė rankos traumą ir dar ilgai negalės koncertuoti, tad ir atvykti į Vilnių. Kita vertus, užvirusi košė dėl įtartinos atlikėjo politinės orientacijos, koncertų Donbase ir siūlymų jo neįleisti į Lietuvos scenas, kuriose ne kartą koncertavo, verčia suglumti daugelį klasikinės muzikos gerbėjų. Matyt, atėjo laikas rimtai padiskutuoti apie „minkštąsias galias“, kurios neabejotinai egzistuoja, ir išmintingai pasvarstyti apie jų apraiškas ne tik popso renginiuose, bet ir akademinės muzikos koncertuose, nors jų „formatai“ skiriasi iš esmės. Juolab kad dažniausiai akademinės (klasikinės) muzikos atlikėjai „į pirmą vietą kelia ne save, bet muziką“, – kaip apie N. Luganskį rašė autoritetingas britų „The Daily Telegraph“. Vis dėlto tai gali būti ne politinis, o moralinis klausimas. Pačioje klasikinėje muzikoje glūdi dvasiniai ir moraliniai aspektai, užtat ji prasminga ir nevienadienė. Tad jei atlikėjas daro kompromisus su sąžine, ar galiu mėgautis jo atliekama muzika, išgyventi jo perteikiamas tiesas? Ar tokiu atveju nenutrūks scenoje mezgamas klausytojo ir atlikėjo ryšys, kuris ir yra atlikimo meno esmė? Tikiuosi, viešojoje erdvėje dar išvysime diskusijų šia tema.

Tačiau praradimai atneša atradimus – Valstybinio simfoninio orkestro koncertą netikėtai papuošė jauna smuiko virtuozė Alena Bajeva, griežianti „ex-William Kroll“ Guarneri del Gesù 1738 m. gamybos smuiku, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos absolventė, Mstislavo Rostropovičiaus kvietimu studijavusi Prancūzijoje, dar Seiji Ozawos akademijoje Šveicarijoje, Izraelyje, debiutavusi Lincolno centre Niujorke ir kitose svarbiose pasaulio scenose, kompaktinėse plokštelėse išleidusi Szymanowskio, Šostakovičiaus, Čaikovskio, Schumanno, Mendelssohno smuiko koncertus. Vilniuje A. Bajeva pasirinko atlikti Sergejaus Prokofjevo Pirmąjį smuiko koncertą D-dur, taip tarsi sufokusuodama programos tematiką į dvi iškiliausias XX a. rusų muzikos asmenybes.

Pirmasis smuiko koncertas D-dur užbaigtas 1917-aisiais – perversmų metais, kuriuos Prokofjevas pasitiko būdamas Kaukaze, ką tik sukūręs operą „Lošėjas“, dar rašydamas ir „Klasikinę“ simfoniją, sonatas fortepijonui. Smuiko koncertas savo premjeros sulaukė tik 1923-iaisiais Paryžiuje, kur kompozitorius apsigyveno (griežė Marcelis Darrieux, diriguojant Serge’ui Koussevitzky). Rašoma, kad opuso per premjerą klausėsi tokie menininkai kaip Pablo Picasso, Alexandras Benois, Arthuras Rubinsteinas, Anna Pavlova, Karolis Szymanowskis, Nadia Boulanger...

Moderniame ir išradingai nevienalytę stilistiką aprėpiančiame smuiko koncerte A. Bajeva pademonstravo garso švarą, nepriekaištingą techniką, dinaminį lankstumą. Net nuostabu, kaip, ką tik susitikus, solistei ir orkestrui pavyko pasiekti tokios darnos, bendros pajautos. I dalyje Andantino ypač žavėjo subtilūs melodikos vingiai, išraiškingumas; tiesiog pašėlusiai praskriejo II d. Scherzo. Vivacissimo; spalvingai atsiskleidė finalas Moderato. Allegro moderato. Per visą kūrinį ypač gražiai buvo pinamos solistės ir medinių pučiamųjų linijų gijos. Akivaizdi smuikininkės charizma, emocingumas labiausiai išryškino romantinę opuso pusę. Jei ko ir pasigedau, tai stilingesnių stravinskiško („petruškiško“) braižo pėdsakų, kurie tais laikais neabejotinai kūrinį „aktualizavo“ madingos Igorio Stravinskio kūrybos pakilimo kontekste.

Po pertraukos skambėjo Šostakovičiaus Aštuntoji. Neabejotinai tai neeilinis įvykis, nes ši didinga ir sudėtinga simfonija yra labai retas svečias Lietuvos scenose, o ir retam orkestrui pagal jėgas. Simfoniją rašęs Antrojo pasaulinio karo metais, 1943-iaisiais, Šostakovičius į ją, atrodo, sudėjo viską – ir karo siaubą, ir prieškario stalininių represijų tragedijas, ir asmenišką skausmą, ir apibendrinančias, egzistencines tiesas. Draugams kompozitorius prasitarė, kad ši simfonija – jo paties requiem...

Visa tai aprėpia jau pirmoji gal pusvalandžio trukmės dalis, kitos keturios atrodytų lyg jos variacijos, kuriose nuolat iš naujo permąstomi, išgyvenami ir vis kitokiais potėpiais „tapomi“ dramatiški vaizdiniai, nors simfonijos pradžia ir pabaiga – skaidri, rami, teigianti grožį ir gėrį. Orkestras, kurį atsidavęs vedė G. Rinkevičius, darė stebuklus – kokios raiškios dinaminės bangos, kokios visa griaunančios kulminacijos! Tiesiog raižantis ritminės motorikos aštrumas! Skoningai išryškintas atskirų tembrinių sluoksnių reljefas, prasmingi instrumentų solo epizodai. Pagirtinai skambėjo variniai pučiamieji, kuriems simfonijoje skirtas ypatingas vaidmuo. Bene labiausiai paveikė pirmos dalies lyrinė kulminacija su nepaprastai iškalbingai bylojusiu soliniu Ugniaus Dičiūno anglų ragu tylutėliai vibruojančių styginių fone. Sukrečiantis įspūdis. Tokie gerąja prasme meniniai sukrėtimai, kokį sukėlė simfonijos atlikimas, ypač reikalingi dabarčiai kaip dvasinis apsivalymas. O, kad ją būtų išgirdę ir tie, nuo kurių priklauso mūsų kultūros keliai, kryptys ir materijos!

Šostakovičiaus Aštuntąja Valstybinis simfoninis orkestras solidžiai pradėjo savo naują sezoną, negana to, įrašė ją į kompaktinę plokštelę. Spalio 29 d. klausytojų laukia Šostakovičiaus Tryliktoji simfonija su solistu Kostu Smoriginu, žiemą – Brucknerio Šeštoji ir daug kitų koncertų su žinomais solistais. Nors laikinai be namų, orkestras nusiteikęs darbingai ir tikisi, kad klausytojai seks paskui ir ateis į jų koncertus kitose salėse.