Ruduo su Tarptautiniu Šv. Jokūbo festivaliu

Rugsėjo 11-ąją prasidėjo vienuoliktasis sakralinės muzikos festivalis, užgimęs Vilniuje ir kasmet vis plačiau skambantis Šv. Jokūbo piligriminiame kelyje esančiose bažnyčiose. Apie festivalio pradžią ir šių metų svarbiausius akcentus kalbamės su choro „Vilnius“ meno vadovu ir vyr. dirigentu, festivalio organizatoriumi Artūru Dambrausku.

Tarptautinis Šv. Jokūbo festivalis organizuojamas nuo 2011-ųjų. Prašau papasakoti, kaip, Jūsų, meno vadovo ir vyr. dirigento, akimis, keitėsi festivalis? Ką jame puoselėjate?

Šiuo metu vyksta jau vienuoliktasis tarptautinis Šv. Jokūbo festivalis. Jis, kaip ir kiekvienas festivalis, keičiasi. Pastebima žanrinė kaita, bet idėja lieka ta pati – tai sakralinės muzikos renginys. Kartais skamba kūriniai, artimi sakralinei muzikai. Pirmuose festivaliuose dalyvavo išskirtinai tik chorai, vėliau pabandėme ir pamatėme, kad pasiteisina ir kiti žanrai: pasikvietėme Kaliningrado filharmonijos simfoninį orkestrą, pučiamųjų orkestrą „Trimitas“, ansamblį „Lietuva“. Praėjusiais metais vyko atskiras choro „Vilnius“ solistų koncertas. Šiemet dalyvaus Klaipėdos „Brass kvintetas“. Manau, pagrindinis pokytis tas, kad festivalyje pradėjo dalyvauti ne tik chorai ar vokaliniai ansambliai, bet ir kiti įvairūs atlikėjai.

Šv. Jokūbo festivalis glaudžiai susijęs su broliais dominikonais ir Šv. Jokūbo keliu – nuo 2017 m. renginys kasmet skiriamas šiam reiškiniui. Jis kasmet sulaukia vis daugiau ne tik maldininkų ar piligrimų, bet ir save išbandyti norinčių žygeivių dėmesio. Gal atitinkamai pastebite vis augantį susidomėjimą sakraline muzika ir Šv. Jokūbo festivaliu? Galbūt dabar matome intensyvesnį dvasingumo ieškojimo metą, o muzika padeda šiame kelyje?

Šv. Jokūbo kelias yra nepaprastai svarbus ir turi Europoje senas tradicijas. Mes bendradarbiaujame su Šv. Jokūbo kelio asociacija, didelę iniciatyvą rodo Europos Parlamento narė dr. Laima Liucija Andrikienė. Labai džiaugiamės šiuo bendradarbiavimu, nes asociacija padeda organizuoti koncertus Šv. Jokūbo kelyje esančiose bažnyčiose. Festivalis prasidėjo Vilniuje, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, čia turime savo ištikimus klausytojus. Drąsiai galime sakyti, kad savo publiką užsiauginome ir ji noriai lankosi mūsų koncertuose.

Nuolat stengiatės plėsti festivalio geografiją. Ar pastebite regionuose ir mažesniuose miestuose kylantį susidomėjimą chorine muzika, ar visgi didesnė auditorijos dalis atkeliauja iš didmiesčių? 

Regionuose susidomėjimas tikrai auga, per koncertus būna pilnos bažnyčios, o tai mus labai džiugina. Pasibaigus pandemijai norime įgyvendinti idėją – per vieną ar kelis festivalius aplankyti visas bažnyčias, esančias Šv. Jokūbo kelyje. Valstybinis choras „Vilnius“ tikrai negalės to padaryti vienas, tačiau su mūsų draugais, partneriais, įvairiais muzikiniais kolektyvais, manau, tai įmanoma. 

Jau antrus metus festivalis vyksta siaučiant pandemijai. Kaip sekasi prisitaikyti prie susidariusios situacijos, nuolat kintančių sąlygų ir išlaikyti aukštą profesionalumą?

Pandemija tikrai nepadeda, bet nepaisant to, praėjusį rudenį mums beveik pavyko įgyvendinti visus numatytus festivalio koncertus. Viliuosi, kad šiemet niekas nesutrukdys atvykti Estijos filharmonijos kameriniam chorui. Jie pas mus surengs koncertą spalio mėnesį, o mes, tikiuosi, galėsime nuvykti pas juos.

Žinoma, sąlygos – kaip ir visur. Laikydamiesi nurodymų, turime reikalauti galimybių pasų, kitaip negalime įleisti žiūrovų į koncertą, o tai šiek tiek apmažina klausytojų skaičių. Tiesa, tas mažėjimas matomas daug kur – dar ne visi, net ir turintys galimybių pasus, eina į koncertus. Manau, tai visuotinė tendencija. 

Festivalyje vis pristatomos kūrinių premjeros, stengiatės įpinti netikėtų koncertų ir plėsti klausytojų muzikinę erudiciją. Šių metų programa taip pat spalvinga ir įvairi.

Kiekviename festivalyje yra numatytos premjeros. Ne tik choras „Vilnius“, bet ir kiti atlikėjai stengiasi parengti naujas programas. Kviečiame tikrai aukšto profesionalaus lygio ir žanriniu požiūriu įvairius kolektyvus, suteikiame progą pasirodyti ir jauniesiems atlikėjams. Kai kurie kolektyvai mūsų festivalyje jau koncertavo kelis kartus. Šiemet atvyksta Estijos filharmonijos kamerinis choras, kuris pastarąjį kartą Vilniuje buvo 2007 metais. Tai aukščiausio pasaulinio lygio atlikėjai.

Nustebinti klausytoją sakralinės muzikos festivalyje gana sudėtinga. Kažko neįprasto bažnyčios erdvėje daryti negalime. Keletą kartų pabandėme, ir gana sėkmingai, atlikti sakralinę elektroninę muziką. Tokia muzika, kuriama jaunų kompozitorių, kartais vyresnės kartos žmones stebina, nesvarbu, kad ji taip pat sakralinė. Galbūt ši muzika labiau tinka jaunimui, kuris tai supranta ir vertina. Tiesa, tokie projektai gana brangiai kainuoja, reikalauja daug techninės įrangos. 

Kuo, Jūsų nuomone, išskirtinis šių metų festivalis? 

Manyčiau, kad šiame festivalyje yra keletas akcentų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Visų pirma, festivalio atidarymo koncerte „Ubi caritas et amor“ atlikome estų kompozitoriaus Pärto Uusbergo specialiai parašytą kūrinį „Mon âme a soif“, skirtą šv. Dominyko 800 metų mirties metinėms. Pasaulinė kūrinio premjera įvyko pačioje rugsėjo pradžioje Taline, o Lietuvoje – rugsėjo 11-ąją, Vilniuje, Šv. Jokūbo bažnyčioje. Kūrinį atliko valstybinis choras „Vilnius“ ir instrumentinė grupė. Šis atidarymo koncertas ir premjera buvo ypatingi, skambėjo nepaprastai subtilus, tikrai vertas dėmesio kūrinys. Be abejo, kaip reikšmingus galiu paminėti Estijos filharmonijos kamerinio choro gastroles Vilniuje, vokiečių dirigento Vinzenzo Weissenburgerio programą su choru „Vilnius“, kurioje atliksime gana sudėtingus Johanno Sebastiano Bacho ir Johanneso Brahmso opusus,  Lietuvoje skambėjusius labai seniai. Šį kartą vokiečių dirigentas interpretuos vokišką muziką, o tai visada įdomu. Manau, kad šis koncertas patrauks klausytojų dėmesį. Festivalio uždarymo koncerte skambės vengrų kompozitoriaus Frigyeso Hidaso „Requiem“, jį atliks choras „Vilnius“ kartu su Lietuvos kariuomenės orkestru, diriguojamu Dainiaus Pavilionio. Tikėkimės, kad iki baigiamojo koncerto spalio 23-iąją pandemija nesugriaus mūsų planų. 

Kokį Šv. Jokūbo festivalį norėtumėte matyti ateityje?

Tikrai norėtume, kad festivalis apimtų visas Šv. Jokūbo kelio vietas, bažnyčias, taip pat vyktų ir kitose Vilniaus koncertinėse erdvėse. O festivalio pagrindas ir principai išlieka tie patys: sakralinė muzika, profesionalūs kolektyvai ir aukšto meninio lygio atlikimas. Stengiamės, kad atvyktų du, trys kolektyvai iš užsienio, pripažinti visame pasaulyje. Nepamirškime ir naujų kūrinių. Mums visada labai aktualu, kad kuo daugiau lietuvių kompozitorių kurtų naujus opusus. Festivalyje visada įvyksta pasaulinės kūrinių premjeros bei premjeros Lietuvoje.

Dėkoju už pokalbį.

Festivalio programą galima rasti https://www.chorasvilnius.lt/renginiai.