Fanfaromis atvertas naujas sezonas

Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ per ilgus gyvavimo dešimtmečius išgyveno ir pakilimų, ir atoslūgių. Grojęs smagius maršus, įvairių žanrų fantazijas, akompanavęs garsiems operos solistams ir populiariems estrados dainininkams, marširavęs gatvėmis per įvairias šventes, pastaruoju metu kolektyvas keičia meninės veiklos kryptį ir atmeta ilgainiui susiformavusį stereotipinį įvaizdį. Jis siekia tapti koncertuojančiu kolektyvu, puoselėjančiu profesionaliąją pučiamųjų kultūrą Lietuvoje, atliekančiu rimtą pučiamiesiems orkestrams kuriamą muziką.

Tokią meninės veiklos programą numato prieš trejus metus pradėjęs „Trimitui“ vadovauti kompozitorius, profesorius Antanas Kučinskas. Jis ypač susirūpinęs naujai kuriamo modernaus repertuaro gausinimu. Pasak jo, „Trimitui“ būtina jį plėsti, groti daugiau specialiai pučiamųjų orkestrui sukurtų Lietuvos ir pasaulio kompozitorių veikalų.   

Naujasis orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Leifas Karlssonas palaiko ambicingus orkestro siekius, yra pasiryžęs suformuoti šiuolaikišką orkestro skambesį ir siekti tarptautinių atlikimo standartų. Didelę darbo su Skandinavijos orkestrais patirtį turintis vadovas nori įtraukti „Trimitą“ į pasaulinius pučiamųjų orkestrų festivalius, užmegzti ryšius su žymiais kompozitoriais ir solistais. Viename iš pokalbių L. Karlssonas sakė matąs „Trimitą“, atliekantį ir populiarią muziką, ir pačius avangardiškiausius kūrinius.

Taigi, nuo siekių prie konkrečių darbų. Dar vasarą teko pasiklausyti bent dviejų „Trimito“ koncertų, surengtų Mokytojų namų kieme. Vieną dirigavo pats meno vadovas, kitą – antrasis dirigentas Karolis Variakojis, parengęs Federico Fellini filmų muzikos vakarą. Abiejų koncertų programos buvo išties įdomios ir naujos, bet svarbiausia, kad orkestras grojo su ypatingu pakilimu ir azartu, kurio nenuslopino net ir lietutis. Iki šiol ausyse skamba subtiliai išvinguriuotos Nino Rotos melodijos ir minkštai skambantys orkestro tutti.

Rugsėjo 22 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje „Trimitas“ surengė 65-ąjį sezoną atveriantį koncertą, ir vėl  maloniai nustebinusį nauja, meistriškai atlikta programa, diriguojama meno vadovo Leifo Karlssono. Visi jame skambėję kūriniai buvo atliekami pirmą kartą, juos pristatė koncertą vedęs Kristupas Bubnelis (pagirtina dikcija!), atlikimą lydėjo dar ir taikliai parinktas bažnyčios dekoro fragmentų apšvietimas. Nuo pirmųjų garsų buvo sukurta šventiškai džiugi nuotaika. Mat atliekant Johno Corigliano „Introitus“ iškilmingos trimitų fanfaros sklido iš skirtingų bažnyčios vietų, o energingos mušamųjų serijos ir orkestro klasteriai – nuo scenos. Tikrai vykusi įžanga į sezono pradžios koncertą.

Julie Giroux „Radiant Shadows“ (2015) interpretacija atskleidė skirtingų orkestro grupių spalvas, švelniai besiliejančią klarnetų, saksofonų kantileną, dainingus fleitų balsus. Ypač atkreipiau dėmesį į pagirtinai gražų skambėjimą, kai palaipsniui tirštėjanti faktūra išaugina dinaminę bangą iki minkštai skambančio forte.

Franko Ticheli Koncertas klarnetui ir pučiamųjų orkestrui pristatė talentingą solistą – klarnetininką Rimvydą Savicką. Tai tikras klarneto virtuozas, nustebinęs aukščiausiu techniniu meistriškumu ir šiuolaikiškos muzikinės kalbos valdymu. 2011 m. sukurtame Koncerte juntama George’o Gershwino, Aarono Coplando ir Leonardo Bernsteino įtaka, naudojamos ir jų muzikos citatos. Geriausiai atpažįstamas, žinoma, garsusis klarneto glissando iš Gershwino „Žydrosios rapsodijos“, pradedantis pirmą dalį. Tačiau kompozitorius šioje nuotaikoje neužsibūna, pereina į savą kalbėseną. Ji nepaprastai judri, komplikuoto ritmo, netikėtų akcentų, kupina smulkaus virtuoziško judėjimo. Solistas visa tai atliko tiksliai, panašiai jam atitarė ir orkestras, tačiau gerai išgirsti visas jo greito tempo replikas trukdė bažnyčios akustikos specifika. Antroje koncerto dalyje vyko pagavus trimito ir klarneto dialogas, palaikomas skaidrios orkestro faktūros. Muzika alsavo laisvai, kaip Coplando mėgstamos kaubojiškos melodikos dainos, kurių skambesį spalvingai papildė fortepijonas. Trečioje dalyje dominavo sinkopuotas džiazo ritmas ir įtaigios klarneto improvizacijos. Darnų solisto ir orkestro ryšį meistriškai valdė L. Karlssono ranka.

Naujas Zitos Bružaitės opusas pavadintas „Pasijos“, autorė jame siekė perteikti žmogišką kančią. Ostinato principu keliolika kartų kartojama rami skaidri C-dur melodija, atliekama paskirų instrumentų arba grupių, kaitaliojant harmoniją. Akordų slinktys vienu metu man priminė Johanno Sebastiano Bacho Pirmojo preliudo iš „Gerai temperuoto klavyro“ akordų seką, kurios kompozitorė galbūt visai neturėjo omenyje. Nesudėtinga ir skaidri muzika leido klausytojams atsipūsti, pamąstyti ir nukreipti žvilgsnį į baltą prožektoriaus spindulį, klaidžiojantį po šventųjų galvas. „Kančios“ baigėsi labai šviesiai.

Koncertą užbaigė prancūzų kompozitoriaus Florento Schmitto (1870–1958) spalvomis ir fantazija žaižaruojantis, pakiliai pagrotas kūrinys „Dionysiaques“ („Dioniso šventės“). Jis sukurtas dar 1913 m. ir laikomas pirmuoju kūriniu simfoniniam pučiamųjų orkestrui, taigi tokiam orkestrui, kokiu siekia tapti „Trimitas“. Apie pastaruoju metu naujai atrandamo kompozitoriaus Schmitto muziką taikliai atsiliepė vienas prancūzų dirigentas. Jis ją vadina genialia ir prancūziška, tačiau visiškai kitokia nei Ravelio ar Debussy. Kitas dirigentas sako, kad ji tuo pat metu ir sena, ir nauja, o Olivier Messiaenas apie šią muziką sakė, kad jos paneigti neįmanoma.

Publika plojo taip karštai, kad bisą – labai įdomiai aranžuotą dainą „Kur giria žaliuoja“ – teko atlikti du kartus. Netikėtas sutapimas: šią dainą sukūrė pirmasis Lietuvos diplomuotas kapelmeisteris ir choro dirigentas Juozas Gudavičius, daug metų dirbęs su kariniais pučiamųjų orkestrais, o aranžavo L. Karlssono brolis.

Belieka orkestrui palinkėti sėkmingai įgyvendinti numatytus planus ir toliau muzikuoti taip pat pakiliai!