Džiaugsmas muzikuoti

Rugsėjo 25 d. savo sezoną pradėjo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo jo meno vadovas Modestas Pitrėnas. Salė buvo pilnutėlė simfoninio orkestro skambesio ištroškusių melomanų. Programa numatyta puiki: daugumai klausytojų dar negirdėta „Karmen“ autoriaus Georges’o Bizet Pirmoji simfonija C-dur – 17-mečio, kūrinyje bandžiusio perteikti XIX a. patirtis; simbolizmo filosofiją įprasminančio Aleksandro Skriabino „Ekstazės poema“ ir „impresionizmo rūką bandžiusio sklaidyti“ Franciso Poulenco Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui. Labiausiai klausytojai laukė Lietuvoje jau koncertavusio, labiausiai ir viešinto, pianistų brolių Lucaso ir Arthuro Jussenų fortepijoninio dueto iš Olandijos.

Muzikos istorijoje būna atvejų, kai kūriniai atrandami jau po autoriaus mirties. Bizet šios savo jaunatviškos simfonijos niekada nepaskelbė. Manė, kad tai studijas žymintis kūrinys, kuriame girdėjosi ir jo patrono Charles’io Gounod kūrybos motyvų. Kažką pats panaudojo vėlesniuose kūriniuose, o ir muzikoje mažai buvo juntama prancūziška dvasia. Ir vis dėlto Bizet partitūrų redaktorius Antoine’as de Choudensas simfoniją aptiko archyvuose ir 1935 m. Bazelyje inicijavo jos premjerą.

Simfonijos šviesa žaižaravo. Kiekvienos dalies vivo ir vivace buvo kupini energijos ir lanksčios muzikinės greitakalbės išraiškos. Dirigentas stimuliavo dinaminių raiškų kaitą, kuri buvo reiškiama neforsuotai ir prasmingai. Puikiai iškalbingą solinį antrosios dalies Adagio epizodą grojo obojininkas Tomas Bieliauskas. Tokioje romantiškos muzikos fejerijoje neįtikino trečiosios dalies interpretacijos charakteris. Čia, greta Allegro vivace tempo, pažymėta: menuetas, „savotiškas valstiečių dūdmaišių melodijos modelis“.

Skriabino spalvų paieškos muzikoje primena ištisą saulės šviesos ieškotojų arealą. Tokias asmenybes kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Andrejus Bielyj... Iš „padūmavusio“ orkestro skambesio būvio išsiveržia šviesios gijos, styginių plastika, ritminiais šuorais aktyvizuoti pučiamieji. Buvo tas retas koncertas, kai girdėjosi tarsi vieno instrumento, stebinančio keista spalva, visuma, neforsuota bangomis judanti ekspresyvi garso lavina, viršūnėje spinduliuojantis trimito kvietimas keliauti link saulės, šviesos, gėrio. Trimito partiją puikiai atliko Laurynas Lapė. Atlikėjo misija – klausytojui suteikti šansą pajusti muzikos kvietimą į šviesą, į neaprėpiamą pasaulio didybę. Tai įvyko. Pagirtini visi solinių partijų atlikėjai. Vakarietišku pavyzdžiu prisistačiusi klausytojams, emocingai, įtaigiai solo epizodus griežė orkestro koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė. Sunkiau sekėsi kažkuriam valtornistui, o kartais ir muzikos pakerėtas dirigentas leisdavo orkestrui lėtuosius epizodus pradėti ne kartu.

Pirmojo pasaulinio karo metais susikūrusios prancūzų kompozitorių grupės „Šešetas“ narys Poulencas svariai praturtino prancūzų muziką fortepijonui. Tai virtuozinio pobūdžio pjesės, puiki „Tokata“, poetinė „Prancūziška siuita“, noktiurnai, noveletės, ekspromtai ir kiti kūriniai. Lietuvoje jos skamba retai. Susitikimai su lenkų klavesininke Wanda Landowska kompozitorių paskatino sukurti ryškų „Concert champêtre“ („Kaimiškąjį“, arba „Pastoralinį“, koncertą). Jį Vilniuje yra skambinusi Elisabeth Chojnacka. Lietuvoje buvo atliekamas ir Koncertas vargonams, timpanams ir styginiams g-moll.

Poulencas buvo puikus pianistas, pats yra skambinęs ir Koncertą dviem fortepijonams. Mūsų amžius tonalinei Poulenco muzikai pamėtėjo naujų spalvų, netikėtų sąskambių, dinaminių šuorų, artikuliacijų. L. ir A. Jussenų duetas koncerte išryškino ir daug kitų, XX a. gyvenimo šurmulį įprasminančių garsinių elementų. Gyvumas, blizgesys, užkrečiančios energijos ir meloso derinys. Muzikoje, atrodo, atgimė visos žemiško gyvenimo spalvos, „be simbolinių užuominų“ – saldžiabalsiai išdainavimai, šėlsmas, kankano atgarsiai. Koncerte žavėjo nuostabus dviejų pianistų susiklausymas, vienu kvėpavimu valdoma mintis, jausmas ir manualinė technika. Muzikantai tarsi žaidė tempais, ryškiais spalviniais niuansais, netikėtomis artikuliacijomis, oktavų pasažais, smulkių natų „karoliukais“ viliojo į žaidimą įsijungti ir orkestrą. Klausytojus žavėjo atmintinai grojančių solistų džiaugsmas prie fortepijono. Pasaulinę karjerą sėkmingai kuriantys atlikėjai grojimo smagumu dalijasi nuo ankstyvos vaikystės. Augę muzikų šeimoje, dar vaikai Utrechte debiutavo skambindami Mozarto Koncertą dviem fortepijonams, o po penkerių metų jau pasirašė kontraktus su viena didžiausių įrašų kompanijų „Deutsche Grammophon“.

Klausytojai, manau, iš šio koncerto Nacionalinėje filharmonijoje išėjo ne tik patikėję, kad muzika yra susižavėjimo verta vienkartinė atrakcija, bet, kaip rašė dirigentas Sergiu Celibidache’as, „džiaugėsi atsiradusia galimybe patirti kelią iš praeities į amžinybę“.