Pristatyta litvakų ir šiuolaikinių Izraelio kompozitorių muzika

Pastarosiomis dienomis įvairiose Lietuvos vietose rengiamos eisenos, skirtos prieš aštuonis dešimtmečius prasidėjusioms žydų žudynėms. Į tragiškų įvykių atminties renginius įsitraukia vis daugiau Lietuvos piliečių, plečiasi renginių geografija, randasi naujos skaudžios atminties gaivinimo formos.

Muzikos kolektyvai taip pat nelieka nuošalyje. Vienas jų – gerai žinomas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, rugsėjo 16 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje surengęs koncertą, kurio programą sudarė vien tik žydų kompozitorių kūriniai. Trys iš šešių autorių – Olegas Pogodas, Igoris Galperinas ir Borisas Pigovatas – gyvena ir kuria Izraelyje, jų muzika Lietuvoje niekad neskambėjo, tad laukė įdomi pažintis. Kiti trys – Viačeslavas Ganelinas, George’as Gershwinas ir Aaronas Coplandas – gerai žinomi kompozitoriai, šioje programoje atstovavę litvakams. V. Ganelino sąsajos su Lietuva visiems gerai žinomos, o apie amerikiečių Coplando ir ypač Gershwino litvakiškas šaknis koncerto klausytojai, spėju, sužinojo pirmąsyk. Beje, Coplando biografijoje nurodoma, kad jis augo tradicinėje žydų iš Lietuvos šeimoje. Tuo tarpu Gershwino biografai jo šaknis sieja su Ukraina arba Rusija, bet Vilnius minimas. Tai miestas, iš kurio į Ameriką emigravo kompozitoriaus būsimoji motina Roza Bruskina.

Kaip šiuolaikinių Izraelio kompozitorių kūriniai atsirado Šv. Kristoforo orkestro akiratyje? Apie tai yra sakęs orkestro vadovas maestro Modestas Barkauskas. Dar prieš kelerius metus lietuvių kolektyvas lankėsi Tel Avive, kur surengė koncertą ir užmezgė ryšius su Izraelio kompozitorių sąjunga. Iš jos ir buvo gautas pluoštas kūrinių styginiam orkestrui, kurių tris išgirdome koncerte.

Koncertą pradėjo Olego Bogodo (g. 1975) opusas „Yerushalaym de Lita“ („Lietuvos Jeruzalė“) styginių orkestrui ir kvartetui. Kūrinys prasideda ir baigiasi tyliais šnabždesiais, tarsi iš anapusybės sklindančiais Holokausto aukų balsais. Muzikinis pasakojimas plėtojamas pasitelkus kvarteto solistų replikas ir orkestro tutti, jų emocinę raišką, staigius dramatiškus proveržius, ypač pirmo smuiko solo epizoduose. Altas ir violončelė skleidė liūdesį ir neviltį, o smuiko solo sproginėjo staigia emocijų ir veržlaus judėjimo kaita. Kvarteto solistai Jevgenija Budzila (pirmas smuikas), Aidas Jurgaitis (antras smuikas), Birutė Dučmanaitė-Bitaitienė (altas) ir Domas Jakštas (violončelė) pagirtinai, kaip ir visas orkestras, atliko savąsias užduotis. Kūrinio vyksmą sumaniai valdė dirigentas M. Barkauskas.

Bogodas – vilnietis, į Izraelį emigravęs 1996 metais. Ten jis mokėsi pas Ganeliną, paskui kompozicijos studijas tęsė Bar Ilano universitete, įgijo daktaro laipsnį. Jo muzika atliekama Izraelyje, JAV ir Europos šalyse, yra pelniusi ne vieną apdovanojimą.

Maskvoje gimusio kompozitoriaus, pianisto ir teoretiko Igorio Galperino (g. 1959) „Adagio“– patraukli, melodinga, romantiškos harmonijos bangelėmis papuošta pjesė. Jautrus atlikimas leido pasigrožėti darniu Šv. Kristoforo orkestro skambesiu ir laisvai alsuojančiomis plataus diapazono melodinėmis linijomis. Kompozitoriaus muzikos kalba šiek tiek priminė Dmitrijaus Šostakovičiaus lyrikos puslapius. Labai pagaviai buvo išauginta ekspresyvi kulminacija ir gana netikėta pabaiga, nušvitusi šviesiu mažoro trigarsiu.

Trečiasis pristatytas kompozitorius – Borisas Pigovatas (g. 1953). Gimė jis Odesoje, studijas baigė Maskvos Gnesinų institute, o nuo 1978 m. iki emigracijos į Izraelį 1990 m. gyveno Tadžikijoje. 2002 m. Bar Ilano universitete įgijo daktaro laipsnį. Regis, šis autorius – produktyviausias iš pirmojo trejeto. Jis rašo muziką simfoniniam ir kameriniam orkestrui, kameriniams ansambliams ir solo instrumentams. Jo kūrinių sąraše ne vienas opusas, skirtas Holokausto temai. Dalyvauja įvairiuose festivaliuose, atliekamas JAV, Australijoje, Japonijoje, Europoje. Pelnė įvairių prizų ir Izraelio valstybės Premjero premiją.

Koncerte skambėjęs Pigovato opusas „Nigun“ sukurtas 1996 m. ir primena tradicinę žydų muziką, nors autentiško žydų folkloro jame ir nėra. Kūrinį gaubia rūsti atmosfera, perteikiama orkestro unisonu atliekamos temos, kaitaliojamos su sodrios harmonijos skambesiais, atvedančiais į įspūdingą kulminaciją. Kūrinys baigiasi niūriomis minorinėmis žemo registro intonacijomis. Interpretuojant šį kūrinį atsiskleidė turtinga orkestro spalvų gama ir ypatinga įvairovė, nors grojo vien tik styginiai instrumentai!

Ganelinas Lietuvos publikai geriausiai pažįstamas kaip džiazo pianistas ir miuziklo „Velnio nuotaka“ muzikos autorius. Tačiau kompozitoriaus muzikiniai interesai kur kas platesni. Jis kuria instrumentinę muziką, be to, yra parašęs muziką kelioms dešimtims kino filmų. Koncerte orkestras atliko jo opusą „Apropo“ (pranc. – à propos). Keturių dalių kūrinyje styginiams ir smuikui solo, kurio partiją raiškiai atliko orkestro koncertmeisterė J. Budzila, mano galva, pateikiamas intriguojantis pasakojimas apie kūrybos stiliaus paieškas, kaitą ir transformacijas. Pirmoje dalyje viskas skendi tarsi miglotose svajonėse (klaidžiojanti smuiko kantilena, trelės, flažoletai). Antroje neramaus ritmo fone vyrauja smuiko ir alto (B. Dučmanaitė-Bitaitienė) dialogas skaidraus orkestro fone, kuris baigiasi harmoningu sutarimu. Trečiojoje kompozitorius įžengia į baroko valdas, girdime aiškią aliuziją į baroko stiliaus instrumentinio koncerto lėtąją dalį. Ir finalinė ketvirtoji dalis išsiveržia gaivališkomis džiazo improvizacijomis, kurias azartiškai atlieka J. Budzila. Orkestras pizzicato tiksliai „muša“ ritmą, reaguoja į soluojančio smuiko intonacijas. Finalas baigiasi pakiliu garsiu visų muzikantų tutti, kaip tikroje free džiazo kompozicijoje.

Koncertą baigė du lengvesnio žanro numeriai, leidę publikai pasigrožėti išraiškinga švelnia Gershwino „Lopšinės“ lyrika ir uždegančio sinkopuojančio ritmo Coplando „Hoe Down“ iš baleto „Rodeo“. M. Barkausko diriguojamas orkestras grojo pakiliai ir tiksliai, puikiai suvokdamas visų kūrinių stilių ir raiškos lauką.

Jei ko pasigedau, tai spausdintų koncerto programėlių. Tikrai nepakanka vien tik žodžiu (koncertą vedė Rasa Murauskaitė) pranešti atliekamų kūrinių autorius (publika negalėjo sužinoti netgi pirmąsyk pristatomų kompozitorių amžiaus!) ir pavadinimus. Nebūtina spausdinti brangių prašmatnių programų, pakaktų ir kuklios informacijos.