Eiti koja kojon

Fortepijoninio trio „Meta“ pavadinimas ispaniškai reiškia „tikslą“. Bendrų muzikinių tikslų jau ketverius metus drauge siekia Aukštojoje Hanoverio muzikos, teatro ir medijų mokykloje studijuojanti pianistė Julija Bagdonavičiūtė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai smuikininkė Marija Pranskutė ir violončelininkas Deividas Dumčius. Trijulę skiria atstumas tarp Lietuvos ir Vokietijos, tačiau apie intensyvias bei produktyvias repeticijas liudija laimėti solidūs konkursai: V Vilniaus tarptautiniame jaunimo muzikos konkurse „Premio Scarlatti“ ir XXI Tarptautiniame konkurse-festivalyje „Muzika be sienų“ kolektyvas pelnė Grand Prix, Rudolfo Barshai konkurse Maskvoje iškovojo I vietą, neseniai pelnė II vietą VIII Tarptautiniame Stokholmo muzikos konkurse, o naujausias jų laimėjimas – rugsėjo mėnesį Tarptautiniame kamerinės muzikos konkurse Taline pelnyta III vieta. Pastarasis metas kameriniam ansambliui gausus ne tik konkursų – „Meta“ dalyvauja įvairiuose festivaliuose, aktyviai koncertuoja ir džiaugiasi galimybe su klausytojais susitikti gyvai.

Gyvenate skirtingose šalyse. Kas jus motyvuoja likti ansamblyje ir plėtoti bendrą kūrybinę veiklą?

Marija Pranskutė: Mus sieja meilė kamerinei muzikai. Kai susibūrėme dar studijuodami, 2018-aisiais, greitai pajutome, kad turime tokį patį muzikinį skonį ir muzikos pajautimą. Tad groti kartu mums yra natūralu ir malonu.

Julija Bagdonavičiūtė: Mūsų pasiryžimui tęsti bendrą veiklą sąlygos nėra pačios patogiausios – studijuoti į Hanoverį išvykau netrukus po to, kai susibūrėme. Bet darbą vis tiek tęsėme – repetavome kaip tik išmanėme, vieni dėl kitų keliavome. Retai gyvenime sutinki žmones, su kuriais taip nuosekliai gali siekti bendro tikslo ir eiti koja kojon. Mums šis ansamblis, taip pat ir kamerinė muzika, yra labai brangūs, ir manau, kad grodami kartu atsiskleidžiame visapusiškai.

Deividas Dumčius: Susibūrę į ansamblį pajutome, jog fortepijoninio trio žanrą galime pateikti kitaip, kad būtų įdomu ir mums patiems, ir klausytojams. Kamerinis ansamblis man yra labai artimas, taip groti labai malonu. O kartu ir įdomu ieškoti būdų, kaip fortepijoniniam trio suteikti originalų ir modernų skambesį.

Kuo išskirtinė ir įdomi fortepijoninio trio sudėtis ir žanras?

D. D.: Fortepijoniniame trio mes visi esame aiškiai matomi ir girdimi, tad turime visas galimybes išreikšti save ir muziką atlikti taip, kaip norime ir jaučiame. Fortepijoninis trio mane žavi tuo, jog čia atsiskleidžia plati tembrų skalė – nuo žemiausių fortepijono iki aukščiausių smuiko garsų. Tembriškai papildome vienas kitą, man šis sinergijos jausmas yra neįtikėtinas. Fortepijoninio trio žanras šiais laikais neturėtų būti pateikiamas konservatyviai. Kur kas įdomiau, kai integruojami kitų žanrų ar net kitų meno šakų elementai – šviesos, specifinis įgarsinimas, arba į pasirodymą įtraukiami atlikėjai, nebūtinai atstovaujantys akademinės muzikos sferai. Tokie sprendimai suteikia gyvumo ir leidžia klasikinį žanrą pateikti kitaip. Link tokios trio koncepcijos mes ir einame.

J. B.: Nors esu pianistė, mano mėgstamiausi instrumentai visuomet buvo styginiai, tad groti jais man yra malonumas. Žaviuosi plačiomis smuiko tembrinėmis galimybėmis ir violončelės sodrumu, ypač gražu, kai šių instrumentų garsai susipina. Kai į smuiko ir violončelės kombinaciją grodama įsipinu pati, apima stebuklingas jausmas. Tačiau pritariu Deividui, jog vien tradiciniu būdu atlikti fortepijoninio trio žanro kūrinius nepakanka. Originalūs sprendimai palengvina kelią į klausytoją, tačiau nereikia jam pataikauti. Svarbu ieškoti balanso, kad liktume ištikimi ir sau. Pavadinčiau tai savito ansamblio veido paieškomis.

Ką mėgsta šiuolaikinis klausytojas? Akademinės muzikos atlikėjai neretai prasitaria, kad publiką į koncertus pritraukia populiarus, meno vartotojui lengviau suprantamas repertuaras.

D. D.: Niekuomet nebandėme klausytojui pateikti itin žinomų klasikinės ar populiariosios muzikos kūrinių. Po koncertų dažnai sulaukiame komentarų, kad vienas ar kitas klasikinis opusas nuskambėjo originaliai, visai kitaip, nei klausytojas įsivaizduoja ar kada nors girdėjo. Esu įsitikinęs, jog kai atlikėjas pilnavertiškai atsiduoda atliekamam kūriniui, klausytoją tikrai sudomina.

J. B.: Atlikėjui labai svarbu pilnavertiškai suvokti konkretaus kūrinio atlikimo intenciją – ne tik ką nori juo pasakyti, bet ir kodėl šį kūrinį groji. Mūsų atveju ta intencija turi būti bendra, visų trijų. Manau, kad grojimas ansamblyje yra neatsiejamas nuo vieningos interpretacijos. Per tai ir galime klausytojui perteikti atliekamo kūrinio idėją, kad ir kokio žanro kūrinys būtų. Dažnai nustembame, kad mažesnę klasikinės muzikos klausymosi patirtį turinčią publiką sudomina ir mūsų atliekami šiuolaikinės muzikos pavyzdžiai. Tai labai džiugina.

D. D.: Mūsų interpretacijas teigiamai įvertina ir profesionalai. Neseniai iš vieno autoritetingo asmens išgirdome, kad būtent taip atliekamų Broniaus Kutavičiaus „Aštuonių Stasio miniatiūrų“ dar niekuomet negirdėjo. Tikriausiai tai sufleruoja, kad einame teisingu keliu, nes šis kūrinys akademiniame pasaulyje yra labai gerai žinomas.

Kaip randate vieningą interpretaciją? Juk ji gali būti individuali, tad ir skirtinga.

M .P.: Rasti bendrą kūrinio interpretaciją mums nėra sudėtinga, nes dažniausiai turime labai panašų muzikinį suvokimą ar idėją, skiriasi tik nedideli atlikimo niuansai. Tad juos išbandome ir randame geriausią sprendimą mūsų ansambliui. Prieš keletą metų dalyvavome Tarptautinėje vasaros akademijoje Austrijoje, kur gavome daug interpretacijos pasiūlymų iš daugelio skirtingų profesorių. Kiekvienas jų mūsų atliktus kūrinius įsivaizdavo savaip, o iš nuomonių įvairovės galutinį variantą teko rinktis patiems. Net nustebome, kaip greitai ir vieningai radome kompromisą.

Kaip formuojate savo repertuarą? Koncentruojatės į konkrečius laikotarpius, stilistiką ar remiatės kitais atrankos kriterijais?

D. D.: Esame groję labai daug skirtingų kūrinių – ir klasikos, ir šiuolaikinių. Kol kas nesame apsistoję prie vieno stiliaus, nes pasaulyje yra pernelyg daug gražių kūrinių. Svarbu dar ir tai, kad bet koks kamerinis ansamblis kaip darinys reikalauja klasikinio repertuaro, nes šis lavina techniką, susiklausymą, bendro garso paiešką.

J. B.: Nemažą dalį kūrinių pasirenkame būtent dėl technikos, tam tikrų įgūdžių formavimo. Labai gera groti romantizmo epochos muziką, tačiau vien ieškoti patogumo nereikėtų. Repertuarą formuoja ir įvairūs konkursai bei koncertai, tad mūsų atliekamų kūrinių spektras natūraliai labai platus.

Nemažą jūsų repertuaro dalį sudaro lietuvių kompozitorių kūriniai. Kodėl svarbu groti lietuvišką muziką?

M. P.: Visų pirma, svarbu puoselėti ir pasauliui parodyti savo tautines šaknis, o kartu ir savo šalies kultūrą.

J. B.: Lietuvių muzikos repertuaras labai įvairus ir įdomus. Atlikėjams ši muzika suteikia naują erdvę įvairiems interpretacijos eksperimentams ir galimybėms, tad atrankos kriterijumi dažnai tampa ne lietuviškumas, o kiti kūrinio parametrai.

M. P.: Pats pirmas kūrinys, kurį atlikome kartu, buvo Anatolijaus Šenderovo Fortepijoninis trio Nr. 2 „In memoriam...“ – tad nuo lietuvių muzikos pradėjome savo bendrą veiklą. Šis opusas skirtas Stasio Vainiūno atminimui, jame gretinamas Vainiūnui ir Šenderovui būdingas skambesys. Kūrinys kiekvieną kartą suskamba skirtingai, priklausomai nuo mūsų pačių emocijų ar nusiteikimo, taip pat ir erdvės, kurioje grojame. Tai labai įdomu.

Ar populiarus fortepijoninio trio žanras tarp jaunosios kartos kompozitorių?

M. P.: Kompozitoriai ieško galimybių, kaip fortepijoninio trio sudėtį ir žanrą pateikti įdomiau. Grynų šio žanro pavyzdžių stokojama. Jeigu atsirastų galimybė atlikti naują jauno autoriaus kūrinį, mums būtų didelis džiaugsmas ir garbė.

Aktyviai dalyvaujate konkursuose, skinate laurus. Ar laimėtas konkursas – tai raktas į sėkmę? Kodėl svarbu juose dalyvauti?

J. B.: Konkursams turime parengti didelę ir įvairią programą, ir, žinoma, stengiamės tai padaryti kuo geriau. Tai augina sąmoningumą ir pasitikėjimą vienas kitu, nes grojant konkurse labai svarbus balansas tarp muzikalumo, kokybės ir vienas kito girdėjimo.

D. D.: Konkursus vertinčiau kaip pasitikrinimą, ko išmokome, nes didžiausias darbas turi būti padarytas iki pasirodymo. Be to, konkursai yra ir erdvė plėstis pažinčių ratui – susipažinti su profesoriais, kurie mums gali duoti patarimų, pamokų ar galimybę dalyvauti meistriškumo kursuose ateityje. Bet, tiesą pasakius, grodamas koncerte jaučiuosi kur kas laisviau ir geriau, nes koncerto scena suteikia daugiau laisvės groti taip, kaip noriu, kaip jaučiu. Tuomet ir publika muziką priima lengviau, nes jaučia, kad ansamblis yra gyvas organizmas, kuris komunikuoja akimis, garsu, judesiais, kvėpuoja kaip vienas.

M. P.: Dalyvaujant konkursuose labai gera jausti palaikymą ne tik iš artimų žmonių, bet ir kolegų muzikantų. Labai smagu žinoti, kad yra papildomų ausų, kurios girdi tai, ko negirdime mes, ir mielai mums pataria. Čia norėtųsi padėkoti savo dėstytojai Indrei Baikštytei už nuolatinį skatinimą ir palaikymą, ypač pandemijos laikotarpiu. Per karantiną negalėjome repetuoti, tačiau daug kalbėjomės apie savo planus, muziką, nagrinėjome repertuarą. Tai padėjo išvengti stagnacijos ir nenutolti nuo mūsų ansamblio veiklos. Dar ir dabar su savo pedagoge palaikome stiprų ryšį.

Pandemijos laikotarpiu dauguma konkursų vyksta nuotoliniu būdu, internetu. Tai iššūkis, o gal atvirkščiai, toks formatas palengvina dalyvavimą tarptautiniuose konkursuose?

D. D.: Dalyvauti nuotoliniuose konkursuose – paprasta, tereikia užpildyti paraišką, sumokėti dalyvio mokestį, išsiųsti įrašus su programa ir laukti atsakymo. Tačiau aš manau, kad mūsų ansamblio stiprybė yra gyvas atlikimas. Taip, mes galime muziką įrašyti, tą tikrai darysime ir ateityje, tačiau, sakyčiau, klausytoją žavi mūsų energija, glaudus tarpusavio ryšys ir muzika perteikiamas jausmas.

J. B: Gyvų pasirodymų labai reikia ir mums patiems, labiausiai dėl juose įvykstančių energijos mainų. Energijos ir įspūdžių koncerte gauna ne tik klausytojas, bet ir atlikėjas, jausdamas grįžtamąjį ryšį. Tai labai svarbu. Po koncertų dažnai jaučiuosi pavargusi, bet kartu ir įsikrovusi, nes taip gera matyti klausytojų veidus, kad ir dengiamus kaukių. Ir atlikėjai, ir publika jau pavargo nuo nuotolinių renginių internetu, tad labai ilgisi gyvų. Nors pandemijos sukeltos baimės visiems dar išlikę nemažai, manau, kad dabar yra labai geras laikas kultūrai.