Vieną mielą rytą

Kažkoks déjà vu. Štai už akių užkliuvo viename iš portalų surinkta medžiaga, ką lygiai prieš 20 metų rugsėjo 11-osios rytą rašė didžiausi mūsų dienraščiai: nedemokratiški Lukašenkos „rinkimai“ Baltarusijoje ir kai kurių mūsų Seimo narių liaupsės „batkai“, dešimtys pilstuko aukų (tiesa, tąkart Estijoje), korupcijos skandalėliai, politinės rietenos ir pan. Niekas nė neįtarė, kad pasaulis tądien pasikeis. Nors po 20 metų sklaidydama beveik tas pačias naujienas, net suabejojau – kažin ar jis pasikeitė, ar ko išmokė? Teroristai su naujais vadais tebeterorizuoja Europą ir visą pasaulį, talibai vėl valdo, grėsmės iš Rytų neslūgsta, pandemijos keliama sumaištis stiprėja, negana to, daugybėje šalių keliamos riaušės, veržiasi pyktis, nepasitikėjimas, destrukcija... Belieka tikėtis, kad tokio masto katastrofos kaip „9/11“ ateity niekada nepasikartos.

Šį rudenį Lietuvos nacionalinė filharmonija savo naująjį, 81-ąjį, sezoną pradėjo kaip tik rugsėjo 11 dieną, koncertu teroro aukoms pagerbti. Po jautraus Adagietto iš Gustavo Mahlerio Penktosios simfonijos scenoje kalbėjo JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas, padėkojęs visiems, palaikiusiems jo šalį tomis tragiškomis dienomis, taip pat šio koncerto organizatoriams ir atlikėjams. Ir prisiminęs simbolišką abipusės draugystės atvejį, kai tą rugsėjo 11-ąją Vašingtone kartu buvo ir prezidentas Valdas Adamkus. Pasidairiau po salę. Labai gaila, kad tokios tarptautinės svarbos ir, beje, aukščiausios meninės prabos koncerte nepamačiau dabartinio mūsų prezidento ir kitų aukščiausios valdžios atstovų, išskyrus keletą Seimo narių. Užtat buvo gausu užsienio šalių diplomatinio korpuso publikos. Tarp jų ir Kanados, kuri pirmoji tada ištiesė pagalbos ranką JAV, o scenoje kalbėjęs (beje, lietuviškai) Kanados laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvoje Richardas Martinas-Nielsenas tarsi nematoma gija gražiai sujungė oficialią dalį su neatsitiktinai koncerto programą dirigavusia Kanados ir JAV dirigente Keri-Lynn Wilsson.

Koncerte, kurį parengė Nacionalinis simfoninis orkestras, skambėjo itin prasmingi kūriniai – nuo savotiškos įžangos, minėto Adagietto, kuriame šįkart išgirdau daugiau dedikaciją atitariančių sodrių, žemų tonų, iki šiuolaikinių pasaulinių šedevrų, parašytų būtent Rugsėjo 11-ajai atminti: amerikiečių kompozitoriaus Johno Paulo Corigliano dainų ciklo „Vieną mielą rytą“ ir lenkų muzikos grando Krzysztofo Pendereckio Koncerto fortepijonui „Resurrection“ („Prisikėlimas“). (Beje, reikia paminėti, kad tai ne vieninteliai žinomi opusai, reflektuojantys šią tragediją. Ypač amerikiečių autoriai, tokie kaip Johnas Adamsas, Steve’as Reichas, Michaelas Gordonas, Howardas Goodallas, Ericas Ewazenas, Joan Tower, Nedas Roremas, Robertas Moranas, lenkas Wojciechas Kilaras ir kiti į tai sureagavo savo įspūdingais kūriniais.)

Kai po dešimtmečio nuo Rugsėjo 11-osios dirigentas Alanas Gilbertas paprašė Corigliano sukurti didelį kūrinį aukų atminimui, kompozitorius prisipažino: „Mano pirmoji reakcija buvo tokia, kad negalėsiu ta tema parašyti simfoninio kūrinio. Mes tiek daug tų tragiškų vaizdų prisižiūrėjome televizorių ekranuose, kad, jei muzika bus be teksto, tai kaskart, kai suskambės timpanai, būgnai ar variniai pučiamieji, dažnas pagalvos – tai lėktuvas trenkiasi į pastatą.“ Tad kompozitorius sumanė sukurti keturių dalių vokalinį ciklą mecosopranui ir orkestrui, pasitelkdamas skirtingų laikotarpių ir kultūrų tekstus: „Daina pasaulio pabaigai“ – lenkų poeto Czesławo Miłoszo eilėraštis, Homero „Iliados“ ištrauka „Patroklas“, VIII a. kinų poeto Li Po eilėraštis „Karas Didžiosios sienos pietuose“, finalui – amerikiečių poeto E.Y. „Yip“ Harburgo eilės „Vieną mielą rytą“, pagal kurias pavadintas ir visas ciklas.

Tai nuostabus opusas, abstrakčiai ir tarsi kiekvienam asmeniškai atveriantis savas patirtis, prisiminimus, istorinius ir kultūrinius kontekstus. Nepaprastai sudėtinga kiekvienos dalies muzikinė medžiaga perteikia ne tik prasmes, bet ir kaskart vis skirtingų tembrų skambesį, su  subtiliai įpintais varpeliais, perkusija, styginių potėpiais, „brėžia“ kontrastingą reljefą su aštriais ritminiais kirčiais, šaižiais varinių pučiamųjų pjūviais, leidžia išgyventi jautrius, lyrinius epizodus, suteikiančius šviesos ir vilties. Tą byloja ir paskutinės kūrinio eilutės: „Padainuok man ne liūdną amen, o skambų bisą. / Nes iš vėliavų ir kaulų, palaidotų po dobilu, / Pavasaris pražys, / Išauš taika / Vieną mielą rytą“ (vertė Sonata Zubovienė). Orkestras kūrinį – kaip bendražmogišką muzikinę idėją – perteikė labai įsijautęs, be jokių techninių trukdžių, o didinga bendra balso ir orkestro kulminacija tiesiog sukrėtė savo įtaiga.

Tokio emocine ir muzikine prasme sudėtingo kūrinio imasi, matyt, ne kiekvienas vokalistas. Galima tik pasidžiaugti, kad mecosopranas Justina Gringytė jau kurį laiką scenose pasirodo su panašaus pobūdžio vokaliniais-simfoniniais opusais ir yra viena profesionaliausių šio žanro atlikėjų. Corigliano muzikai labai tiko jos sodrus balso tembras, jėga, sugebėjimas dinamiką ir teksto prasmes traktuoti lanksčiai, raiškiai.

Koncertą užbaigė šiuolaikinės muzikos šedevras – Krzysztofo Pendereckio 2001–2002 m. parašytas Koncertas fortepijonui „Resurrection“ („Prisikėlimas“), kurio pavadinimas ir turinys, anot autoriaus, „kyla iš choralo, kuris vainikuoja kūrinį ir išreiškia simbolinę gyvenimo pergalę prieš mirtį; tikėjimą, teikiantį paguodą. Sukūriau choralą iškart po tragedijos Niujorke. Tai buvo grynai žmogiškas gestas, protesto prieš žiaurumą ženklas.“ Pendereckio opusas, kaip ir Corigliano, ne „vaizduoja“ tragiškus įvykius, o apibendrintai apmąsto žmonijos būtį. Kompozitorius čia genialiai išnaudoja savo „vizitine kortele“ tapusius sonoristiką, poliritmiją, raiškią motoriką ir savitą, skaidrią lyrinių epizodų faktūrą.

Ypatingą ryšį su šiuo kūriniu turi pianistė Mūza Rubackytė, kuri jį dar 2012 m. atliko Puerto Rike, 2013 m. III Vilniaus fortepijono festivalio pradžios koncerte, 2016 m. Bogotos Didžiajame teatre, diriguojant pačiam kompozitoriui, o 2018 m. Varšuvos filharmonijoje, Pendereckio 85-mečio festivalyje. Per pokalbį LRT radijo „Ryto allegro“ programoje M. Rubackytė pasakojo: „Šis koncertas ne tik savo turiniu, bet ir pianistiniais iššūkiais mane nepaprastai patraukė. Tik sužinojusi, kad toks koncertas egzistuoja, puoliau jo mokytis, be jokių užsakymų ir planų. Tiesiog jį įsimylėjau. Šis koncertas ne tiktai labai dramatiško turinio, bet ir neįtikėtinai sudėtingas. (...) Muzikoje yra visko – ir grožio, ir liūdesio, kaip prisiminimo. Minime 20 metų po tų dramatiškų ir tragiškų įvykių, tad šiemet „Prisikėlimą“ turėjau atlikti gal 12 kartų visame pasaulyje. Bet, žinoma, dėl pandeminių įvykių, kuriuos dabar išgyvena visas pasaulis, visa tai pradingo. Taigi, Nacionalinėje filharmonijoje yra mano pirmasis pasirodymas iš tų planuotų dvylikos, bet, tikiuosi, ne paskutinis, nes dar šį mėnesį „Prisikėlimą“ grosiu Budapešte su Vengrijos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Esu laiminga, galėdama Lietuvos publikai dar kartą pateikti šį kūrinį ir kartu visa tai išgyventi.“

Tą vakarą kūrinį įsimylėjau ir aš. Nors esu jį girdėjusi, kai prieš aštuonetą metų M. Rubackytė skambino Vilniaus fortepijono festivalyje, matyt, ši, konkreti rugsėjo 11-osios data buvo ta dėlionės detalė, ta konotacija, kurios man tada pritrūko ir kuri dabar stipriai sukoncentravo įspūdį ir emociškai, ir kontekstualiai. Tai kūrinys apie mus dabar. Apie pasaulį, šaukiantį, skambinantį visais varpais, apie jo trapumą, o kartu ir jėgą vėl prisikelti, kas benutiktų. Ypač įtaigiai tai byloja choralas, pasireiškiantis tarsi skirtingais pavidalais, kaip ir varpų „leitmotyvas“, suskambantis ir skaidriais lyg lietaus lašai varpeliais, ir galingais bažnyčios varpais.   

Net nežinau, kas dar brandžiau galėtų atlikti „Prisikėlimo“ fortepijono partiją nei M. Rubackytė. Jos perteikiama šio „ilgalaikio šedevro“ vizija, kaip pati sakė, dabar yra dar gilesnė, „ir su pačios gyvenimu, ir su kūrinio gyvenimu kartu sudėjus“. Su atsidavusiai grojusiu Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir dirigente K.-L. Wilsson pianistė koreliavo itin darniai, tarsi besidalindama charakteringa stilistika – ar tai būtų grotesko žybsniai, ar melodinga lyrika, – arba savo raiškia, tikslia motorika dar stipriau disciplinuodama bendrą skambesį. Bravo!  

Nacionalinės filharmonijos sezonas pradėtas labai prasminga ir viltinga gaida. Padarytas svarus įnašas į bendrą Lietuvos kultūros (sakyčiau, ir politikos) lauką. Tačiau nūdienos aktualijos rodo, kad sezonas niekam nebus lengvas, ir niekas negali atsakyti, ar „vieną mielą rytą“ atsibudę nepatirsime dar vieno karantino su uždarytomis salėmis ir nutilusia gyva muzika, kokių nors hibridinių karų įtampos, ar dar labiau nesusiskaldysime. Belieka tikėtis, kad, kaip rašė ir E.Y. „Yip“ Harburgas, „Vieną mielą rytą / Rožė pakils pažadinti širdį / Ir padaryti ją protingą“.