7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Marija, Siono dukra

Estų ansamblis „Vox clamantis“ pradėjo festivalį „Banchetto musicale“

Živilė Stonytė
Nr. 28 (1393), 2021-09-17
Muzika
Ansamblis „Vox clamantis“. R. Dakševičiaus nuotr.
Ansamblis „Vox clamantis“. R. Dakševičiaus nuotr.

Vilniuje vėl prasidėjo kasmetinis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“. Rugsėjo 6 d. įvyko koncertas „Actus tragicus“, atkeltas iš praėjusių metų (neįvykęs dėl pandemijos apribojimų). Dvi Johanno Sebastiano Bacho ir Georgo Philippo Telemanno kantatos įprasmino pernai festivalyje gvildentą „Gyvenimo ir mirties“ temą. O šių metų festivalio tema – „Dievo Motina“. Kilusi tiesiogiai iš krikščioniškosios tradicijos, ji persmelkia epochas, visuomenės sluoksnius, garbinimo formas – ši tema leidžia įvairiausiais pjūviais ir aspektais, kaip teigia organizatoriai, „patyrinėti mistinę kūrybos ir dvasingumo visatą, kuri supa Marijos kultą“. Pastebėtina, kad visuose katalikiškosios Europos kraštuose Mergelės Marijos garbinimas reiškėsi ne vien tik bažnytine muzika, bet ir buvo praktikuojamas kasdieniame gyvenime – dvasininkų, aukštuomenės, valstiečių, karių.

Rugsėjo 7 d. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų konventualų) bažnyčioje nuskambėjo oficialus senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ atidarymo koncertas, kurį surengė ansamblis iš Estijos „Vox clamantis“. Šis vokalinis kolektyvas nebe pirmą kartą vieši Vilniuje, klausytojai jį girdėjo 2009 m. koncerte Šv. Ignoto bažnyčioje, per Vilniaus – Europos kultūros sostinės renginius. Jau tuomet puikų įspūdį savo muzikavimu palikęs kolektyvas per pastaruosius 11 metų dar labiau išgrynino programas, interpretacijas, atlikimo stilių, taip pat ir šovė į pripažinimo viršūnes. Jų diskografijoje – jau dešimt albumų (ir solinių, ir įrašytų su kitais kolektyvais), keli iš jų pelnę prestižinius apdovanojimus („Grammy“, 2014 m. už CD „Arvo Pärt: The Deerʼs Cry“; „Diapason dʼOr“, kiti). 2017 m. ansamblis buvo apdovanotas Estijos nacionaline kultūros premija.

Ansamblio įkūrėjas ir vadovas – Jaanas-Eikas Tulve, chorvedybą baigęs Talino konservatorijoje, o Paryžiuje vėliau studijavęs grigališkąjį choralą. Meilė šiam senajam bažnytiniam giedojimui nubrėžė tolesnes menininko profesinės veiklos gaires. Paryžiuje jis kurį laiką vadovavo Paryžiaus grigališkajam chorui, subūrė moterų grupę, įsteigė ansamblį „Lac et Mel“, su kuriuo rengė viduramžių polifonijos programas. Grįžęs į Estiją, choralą pradėjo dėstyti Talino konservatorijoje. Būdamas artimai susijęs su Prancūzijos Solemo šv. Petro benediktinų vienuolynu (kuris žinomas dėl čia XIX a. prasidėjusio grigališkojo choralo atgaivinimo sąjūdžio), J.-E. Tulve daugelyje Europos šalių kviečiamas vesti grigališkojo giedojimo kursus – jį kviečia vienuolynų bendruomenės, taip pat įvairios muzikų asociacijos. Nuoširdi draugystė sieja jį ir su Lietuvos grigališkojo choralo bendruomene: jau keletą kartų jis vadovavo ir choralo kursams Lietuvoje: 1996 m. Kretingoje, 2018 m. Marijampolėje, o chorui „Schola Gregoriana Vilnensis“ dirigavo bendruose Europos choralo renginiuose: 2005 m.  Fontevraud (Prancūzijoje) ir 2017 m. Romoje. Ne kartą pas J.-E. Tulve tobulinosi ir Vilniuje gyvuojantis merginų vokalinis ansamblis „In campo aperto“, atliekantis grigališkąjį choralą ir ankstyvąją viduramžių polifoniją.

Neatsitiktinai čia pabrėžiamas ansamblio vadovo ryšys su grigališkuoju choralu, nes būtent šis repertuaras ir sudaro jų muzikavimo pagrindą. Ansamblio nariai, tarp kurių – ne tik vokalistai, bet ir instrumentininkai, kompozitoriai, grigališkąjį choralą regi kaip giją, jungiančią visas muzikines epochas, ieško jo ženklų, atskleidžia jo grožį ir savybes, pasireiškiančias vėlesnėse kompozicijose. Taip „Vox clamantis“, pradėjęs veiklą kaip grigališkasis ansamblis, palengva repertuarą išplėtė iki viduramžių polifonijos, o vėliau – ir iki šiuolaikinių opusų. Gebėdamas išlaikyti universalų interpretacinį grūdą, taip jis randa raktą į mūsų dienų kūrėjų muzikos atlikimą – ne veltui specialiai ansambliui rašo Arvo Pärtas, Erkki-Svenas Tüüras ir kiti.  

Koncertas Vilniuje, atsiliepiant į šių metų „Banchetto musicale“ temą, pavadintas „Filia Sion“ (lot. Siono dukra). Senajame Testamente šis apibūdinimas simboliškai reiškia ir šventąjį Jeruzalės miestą, ir žydų tautą, pastačiusią šventyklą ant Siono kalno. Viduramžių krikščioniškoje tradicijoje Mergelė Marija tapo Siono dukters įsikūnijimu kaip visos Bažnyčios personifikacija. Programoje giesmės, beveik visos paimtos iš Marijos švenčių liturgijos, buvo išdėstytos taip, kad primintų liturginį vyksmą. Invitatorijus, įžanginė Valandų liturgijos psalmė, suskambo solistų, išsidėsčiusių po atskiras bažnyčios koplyčias, lūpomis, – tokiu būdu pakvietę suskambėti kiekvieną kertelę, giesmininkai sustojo bažnyčios priekyje. Pakaitomis tai vyrų, tai moterų balsai (ir kartu) skambėjo unisoninėse choralo kompozicijose, tarp kurių –  itin žinoma mišių įžangos giesmė „Gaudeamus“, gradualas „Audi filia“, aukojimo giesmė „Ave Maria“ ir komunijos giesmė „Exsulta filia Sion“ – tiesiog choralo hitai, kuriems, beje, buvo pasirinkta gana nuosaiki semiologinė interpretacija. Buvo įdomu pastebėti, kad šios choralo giesmės buvo atliekamos ne pagal naujuosius muzikologinius tyrimus parengtą giesmyną „Graduale novum“, bet iš senojo, Solemo redakcijos, „Graduale triplex“. Tai rodo, kad ansamblis neužsiveria tam tikruose interpretacijos laukų „burbuluose“, nedeklaruoja priklausymo vienai ar kitai pusei (kurios gana smarkiai konfrontuoja), tačiau laikosi ilgametės liturginės tradicijos ir į pirmą vietą kelia tiesiog aukštus muzikinius tikslus.

Kitą programos giją sudarė žymiausio ars nova kompozitoriaus Guillaume’o de Machaut Mergelės Marijos mišios (La Messe de Nostre Dame). Iš ankstyvųjų Dominiqueʼo Vellardʼo ir jo „Ensemble Gilles Binchois“ įrašų žinomas kūrinys yra vienas nuostabiausių polifoninių šedevrų, kuris koncerte buvo sugretintas su Marijos švenčių Kyrie ir Gloria (IX) frazėmis. Tai – tikras išbandymas atlikėjams: čia smulkūs ritminiai dariniai turi ištirpti bendrame horizontaliame polifonijos judėjime, o susidarantys vertikalūs sąskambiai neturi būti intonuojami kaip mums įprasti akordai. „Vox clamantis“ Machaut mišių interpretacija stoja greta geriausių pasaulio atlikimų: nepriekaištingas dainininkų intonavimas, plačiai alsuojanti frazuotė ir tikslios detalės nudžiugino ir gana išrankius klausytojus.

Tarp mišių dalių ir grigališkųjų giesmių įsiterpė ir ankstyvosios polifonijos pavyzdžiai: XIII a. anonimo „Veni Creator“ himno Šventajai Dvasiai parafrazė, Perotino organumas „Beata viscera“ ir kompozicijos nebažnytiniais tekstais (Machaut „Puis qu’en oubli“ ir Gilles Binchois „Amours mercy“).        

Ilgiau nei valandą trukęs koncertas patvirtino kritikų išsakytą teiginį apie tai, kad ansamblio „Vox clamantis“ viduramžių muzikos interpretacija niekada nebūna vien „istorinė“: nors atlikėjai lieka ištikimi šio repertuaro dvasiai, požiūris į kūrinius, jų atranka ir pateikimas yra visiškai šiuolaikiški. O pasirinkus „tyliojo minimalizmo“ estetiką, savotiškai prasmę įgyja ir pranašo Jeremijo frazė, pakartota evangelistų lūpomis, bylojanti apie tyliąją dvasios jėgą – „Vox clamantis [in deserto]“ – „[Tyruose] šaukiančiojo balsas“.

Ansamblis „Vox clamantis“. R. Dakševičiaus nuotr.
Ansamblis „Vox clamantis“. R. Dakševičiaus nuotr.
Ansamblis „Vox clamantis“. R. Dakševičiaus nuotr.
Ansamblis „Vox clamantis“. R. Dakševičiaus nuotr.
„Actus tragicus“ koncerto akimirka. R. Dakševičiaus nuotr.
„Actus tragicus“ koncerto akimirka. R. Dakševičiaus nuotr.
„Actus tragicus“ koncerto akimirka. R. Dakševičiaus nuotr.
„Actus tragicus“ koncerto akimirka. R. Dakševičiaus nuotr.