Sugriebęs likimą už gerklės

Ludwigas van Beethovenas 1801 m. lapkričio 18 d. laiške artimam bičiuliui Franzui Gerhardui Wegeleriui prabyla apie jį užgriuvusią ligą, klausos sutrikimą, prasidėjusį prieš dvejus metus ir, nepaisant gydytojų pastangų, gresiantį virsti visišku kurtumu. Jau išgarsėjęs Vienoje trisdešimtmetis kompozitorius išgyveno baisias kančias, užsisklendė savyje, nustojo rodytis viešumoje, kad tik niekas nesužinotų apie jo negalią. Šiame laiške Beethovenas atsisako Wegelerio pasiūlymo apsigyventi pas jį, nes nenori, kad bičiulis ir jo artimieji matytų jį nelaimingą ir kenčiantį. Tegul jie mato jį laimingą, laimingą tiek, kiek jam šioje žemėje duota: jis griebsiąs likimą už gerklės, šiam nepavyks palaužti Beethoveno! Valingas, mąslus, išdidus kūrėjas, juntantis nepaprastas kūrybines galias ir pašaukimą, meta iššūkį likimui, pasiryžta titaniškai kovai, lydėsiančiai jį iki paskutinio atodūsio.

Birželio 22 d. įvykęs Vilniaus festivalio pabaigos koncertas buvo įvardytas „Likimo simfonija“ ir skirtas Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms. Jas paminėti 2020-aisiais sutrukdžius pandemijai, specialus Beethoveno muzikos koncertas atsirado šių metų festivalyje. Į programą įtraukti du ypač iškilūs genijaus veikalai: Penktasis fortepijono koncertas Es-dur, („Imperatoriškasis“), op. 73, ir Penktoji, vadinama „Likimo“, simfonija c-moll, op. 67. Atlikėjai – pianistė Mūza Rubackytė ir Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas jo meno vadovo ir vyr. dirigento Modesto Pitrėno.

Tačiau koncertas buvo pradėtas nedideliu šiais metais Arvydo Malcio sukurtu nauju opusu „Žinia“, skirtu Beethovenui ir tapusiu iškalbingu šių dienų kūrėjo įvadu į tolesnę programą, o ir apskritai į Beethoveno muzikos pasaulį. Malcio muzika bylojo apie gyvą, gilų ir pagarbų santykį su nemirtinguoju kūrėju, susitapatindama su jo nerimu, kančia ir didybe. „Žinios“ autorių paveikė Beethoveno gyvenimo aplinkybės. Jis cituoja 1802 m. Beethoveno broliams rašytą, bet taip niekad ir neišsiųstą laišką: „Jūs nežinote, broliai, mano skausmo ir nevilties priežasties – mano progresuojančio kurtumo.“ Malcys šiuo kūriniu prabyla ir į mus, šiandieninius draugus, brolius, piliečius, išgyvenančius slegiančią neramybę, baimes, įvairias grėsmes...  

Autoriaus naudojama muzikinė medžiaga – atpažįstamas pagrindinis „Likimo“ simfonijos ritminis ir melodinis minorinės tercijos motyvas, perskrodžiantis visą kūrinį. Lydimas neramaus perkusijos ritmo šis motyvas varijuojamas, po truputį tirštinant faktūrą ir didinant įtampą. Trumpam tarsi miražas suskamba nuostabios citatos, ramybės ir šviesos salelės iš IX simfonijos Adagio. Kompozitoriui pavyko labai aiškiai, tiesiog meistriškai pateikti savo sumanymą, pasiųsti žinią iš šių dienų neramaus, ateitimi susirūpinusio pasaulio. Orkestras, kurio violončelių grupės narys yra autorius, kūrinį grojo ypač dėmesingai ir nuoširdžiai atsidavęs, netgi norėjosi, kad jis taip greitai nesibaigtų ir tęstųsi.

Penktasis, „Imperatoriškasis“, fortepijono koncertas – vienas sudėtingiausių tarp penkių Beethoveno šio žanro kūrinių. Jis sukurtas 1809 m., atliktas ne paties Beethoveno, kaip buvo įprasta. Koncerto autorius dėl kurtumo jau nebesiryžo lipti į sceną, nors buvo puikus pianistas. Klausydamiesi koncerto, niekada nesusimąstome, kad jis rašytas gerokai susilpnėjus kompozitoriaus klausai, žinoma, ne muzikinei, kuri buvo tobula. (Beje, apie 1806 m. jis atsisakė slėpti kurtumą nuo visuomenės, savo dienoraštyje parašęs: „Te nebus daugiau tavo kurtumas paslaptimi, taip pat ir mene.“) Beethovenas į Penktąjį koncertą sudėjo visą jam gerai pažįstamų fortepijoninių priemonių arsenalą, leidžiantį kūrinį atliekančiam pianistui visapusiškai atsiskleisti. Tai aukščiausio lygio virtuoziškumo tarp to meto pianistų reikalaujantis veikalas. Vis dėlto svarbiausia Beethovenui buvo muzikos kokybė, jos viršenybė išlieka: tai turininga, emocijas žadinanti muzika. Apie jos raišką gali būti sprendžiama gana įvairiai, tačiau neišklystant iš pagrindinių herojiškų orientyrų, artimų Trečiajai ir Penktajai simfonijoms bei operai „Fidelijus“.

Gausybė šio koncerto įrašų, atliktų įvairių kartų pianistų, liudija apie vienų polinkį į griežtesnių proporcijų klasicistinį stilių, kitų – gręžimąsi į romantizmo tendencijas. Koncerto muzika kibirkščiuoja energija, ryžtu, kovingumu, veržliu maršo žingsniu, tačiau kartu lyg ir abejonėmis, gal net priešgyniavimu pačiam sau. Man regis, būtent šias savybes labiausiai išryškino pianistė M. Rubackytė. Savo interpretaciją ji grindė temperamentingai eksponuojamais didžiuliais kontrastais, kurie buvo ypač ryškūs pirmoje dalyje, kai po triumfuojančios pergalingos Es-dur temos staiga vyksmas stabdomas ir pasigirsta itin liūdna, net gaili b-moll tema. M. Rubackytės skambinimas šįsyk man tarsi priminė jauno Beethoveno skambinimą, kurio, suprantama, negirdėjau, tačiau kurį yra apibūdinęs kažkuris iš Vienos kritikų. Jis rašė: „Beethoveno grojimas labai puikus, bet ne per daug švelnus ir ne visada pakankamai aiškus (regis, turimas omeny tikslumas – Ž. R.). Jis pačiu tinkamiausiu būdu išreiškia save improvizuodamas.“ Citatą nutraukiu, nes toliau kalbama apie improvizavimą užduota tema, o man svarbu – improvizacija atliekant koncertą, kuriai pianistė šį kartą teikė gana daug dėmesio. O gal tai vyko ir nesąmoningai?

Publika M. Rubackytę sutiko kaip visada karštų aplodismentų kruša, į kuriuos pianistė žaibiškai sureagavo, atlikdama du populiarius Beethoveno kūrinius – bagatelę „Elizai“ ir audringąjį „Mėnesienos“ sonatos finalą.

Koncertą užbaigė „Likimo“ simfonija, prasidedanti visiems gerai žinomu pradžioje mano minėtu keturių garsų motyvu. Daug kartų filharmonijoje grotas veikalas melomanams puikiai pažįstamas, tad pasidalinsiu apibendrintu įspūdžiu. Orkestras grojo išties susitelkęs ir šventiškai pakiliai, kaip ir dera. Neužfiksavau jokių netikslumų ar nesusiklausymo tarp orkestro grupių, ypač meistriškai rutuliojusių pirmos dalies itin svarbią perdirbimo padalą. M. Pitrėno mostai išraiškingai piešė skirtingų dalių emociškai stipriai įvairuojantį muzikos vyksmą. Per raiškiai perteiktus skausmus, apmąstymus ir kliūtis eita link triumfuojančio, šviesaus, mažorinio finalo.

Pagyrimų nusipelno atskiri orkestro muzikantai ir grupės. Žavėjausi tiksliais valtornos signalais, puikiu obojaus, fagoto solo ir visa medinių pučiamųjų grupe, violončelių tikslumu, styginių emocingumu ir pasirinktais tinkamais štrichais. Beethovenas, niekada nekomentavęs savo veikalų (išskyrus Šeštosios simfonijos užrašytus programinius pavadinimus), viename laiške atkreipė dėmesį, kad šioje simfonijoje pirmąsyk panaudojo tris trombonus, o Trečiojoje – tris valtornas. Tokiu būdu varinius pučiamuosius, kurie tikrai reikšmingi abiejose simfonijose, jis išskyrė kaip atskirą grupę. Taigi, trombonų grupę ir visus kitus varinius norisi pagirti – jie grojo tikrai darniai. Bet ar ne per garsiai ir ne per aštriai? Kadangi filharmonijos salė simfoniniam orkestrui tikrai per maža, į šį klausimą atsakyti nesiimu.

Belieka pasidžiaugti, kad Vilniaus festivalis, nepaisant sunkių aplinkybių, įvyko ir suteikė daug pozityvių akimirkų.