„Kremerata Baltica“ sugrįžo

Nacionalinės filharmonijos salėje šis orkestras grojo išties senokai. Tad afišose apie birželio 17 d. Vilniaus festivalio koncertą skelbta teisingai: „Kremerata Baltica sugrįžta“. Jų sugrįžimas buvo iš tiesų labai laukiamas ir gausios publikos (žinoma, leistino kiekio) sutiktas bei palydėtas karštais aplodismentais.

Gidono Kremerio vadovaujamas kolektyvas šįsyk parengė kontrastingą dviejų dalių programą. Pirmoje dalyje buvo pristatyta lietuviška muzika, Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės ir Andriaus Žlabio nauji opusai, antroji buvo skirta Alfredui Schnittke’i ir Ástorui Piazzollai. Rinkinys gal ir margokas, tačiau kiekviena jo dedamoji, regis, turėjo aiškų tikslą. Pristatyta jauna lietuvių kūrėja, atliktas specialiai G. Kremeriui ir orkestrui dedikuotas koncertas, sukurtas jiems gerai pažįstamo ir vertinamo pianisto, pirmąsyk į Vilnių pakviesta puiki pianistė Yulianna Avdeeva, paminėtas tango kūrėjo šimtmetis.

Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės (g. 1993) „Drive for Life“ smuikui, violončelei ir styginių orkestrui sukurtas šiemet. Autorė sako, kad kūrinio idėją paskatino pandemija. „Šia kompozicija noriu visus padrąsinti ir priminti, kad ir kas nutiktų, – visada yra dėl ko gyventi.“ Opusą atliko kamerinė aštuonių asmenų grupė ir solistai Džeraldas Bidva bei Giedrė Dirvanauskaitė. Kūrinys prasidėjo žemu aštriu violončelės pizzicato ir aukštame registre flažoletu atsiliepiančiu smuiko trūkčiojimu, pereinančiu į glissando. Atrodo, čia, šioje užuomazgoje (regis, žemoji mi ir aukštoji si), užkoduota būsimo muzikinio naratyvo prasmė. Autorė naudoja kelis reikšminius garsus, iš kurių plėtoja dinaminių bangų ir kintančio ritmo muzikinį vyksmą, vietomis išaugantį į ryškią kulminaciją. Klausydamasi kūrinio, ypač ritmiškai organizuotų epizodų, nejučiomis prisimindavau garsiuosius amerikiečių repetityvinės muzikos autorius.

Žlabį pažįstame kaip puikų pianistą, o šįsyk nuodugniau susipažinome ir su Žlabiu kompozitoriumi. Sakau „nuodugniau“, nes nedideles savo kūrybos kompozicijas jis yra grojęs fortepijono rečitaliuose. Penkių dalių koncertą smuikui ir styginiams „Kaleidoscope of Lost Time“ jis dedikavo G. Kremeriui ir „Kremeratai Balticai“. Koncertas buvo rašomas daug metų, pateikta 2014–2020 sukūrimo data. Apie šį stambų veikalą programėlėje autorius sako: „Penkios kūrinio dalys atspindi skirtingus laiko tėkmės pojūčio niuansus, kaip ir pro pirštus praslystantis smėlis, žymintis ir liūdnus, ir gražius įvykius. Naujame savo darbe bandžiau užfiksuoti šį nepastovų jausmą, kad galėčiau vėl prie jo grįžti ir vėl išgyventi, gal net trumpam sustoti. Tik muzika gali tai padaryti.“ Kiekvienoje dalyje naudojama vis kitokia muzikinė medžiaga ir jos plėtojimo būdai. Išklausius koncertą, ryškiausiai įsiminė visą kūrinį tvirtai įrėminę, pradžioje ir pabaigoje skambėję Bacho muzikos tikri-netikri epizodai, atlikti G. Kremerio. Įspūdingiausia man – kūrinio pabaiga, kai minėtas smuiko solo skambėjo kontraboso pedalo fone ir galiausiai nutrūko frazės nebaigus. Tarsi staiga sustojęs laikas...

Abiem pristatytiems naujų kūrinių autoriams šis koncertas taps išskirtiniu įvykiu. Tikrai nedaug kompozitorių gali pasigirti, kad jų muziką atliko „Kremerata Baltica“, o juolab pats Gidonas Kremeris, kuriam savo kūrinius siunčia šimtai kompozitorių iš viso pasaulio ir laukia nesulaukia atlikimo.

Schnittke’s kūrinius G. Kremeris groja nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio ir dėjo visas pastangas, kad jo muzika taptų žinoma. Šis tikslas buvo pasiektas dar kompozitoriui esant gyvam. Nacionalinėje filharmonijoje Schnittke’s kūriniai skambėjo ir tebeskamba atliekami ne tik G. Kremerio ir „Kremeratos“, bet ir mūsų kolektyvų. Gal verta priminti, kad būtent šioje scenoje 1977 m. balandžio 12 d. įvyko garsiojo „Concerto grosso“ Nr. 1, dedikuoto G. Kremeriui, Tatjanai Grindenko ir Sauliui Sondeckiui, premjera su minėtais muzikais ir Lietuvos kameriniu orkestru.

Vilniaus festivalio koncerte skambėjo Schnittke’s Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui, sukurtas 1979 metais. Panašios stilistikos kaip ir minėtas „Concerto grosso“, kūrinys atsiskleidė visu rūsčiu grožiu ir prasme, išreiškusia, tiksliau, išrėkusia, išraudojusia visą tuometinę žmogaus būtį ir jį supančią slogią tikrovę. Muzika vietomis aidi gedulingais akordais, gėla, bet tamsiame garsų peizaže vis dėlto sušvinta vilties kibirkštėlės. Tokias ryškias asociacijas ir emocijas sukėlė tiesiog genialus kūrinio atlikimas. Pianistė Y. Avdeeva ir „Kremerata“ susijungė į vieną kartu alsuojantį darinį, kuriam kiekvienas kūrinio taktas tapo ypatingu prasmės nešėju. Apie pianistę galima tiesiai sakyti: šitą kūrinį ji tiesiog sukūrė, geresnio atlikimo neįsivaizduoju. Schnittke’s muzikai Y. Avdeeva suteikė tarsi trečią kvėpavimą. Koks intelektas, kokia turtinga vaizduotė ir kaip tobulai įvaldyta klaviatūra! Fortepijonas prabilo gausybe raiškos būdų, į kuriuos atitinkamai reagavo orkestras, tapęs tobulu pianistės partneriu.

Taip, tai ta pianistė, apie kurią pirmąsyk išgirdome per Tarptautinį F. Chopino konkursą, vykusį 2010 m., kai dalis Varšuvos publikos labai šaltai sutiko žinią apie jai paskirtą pirmą premiją. Mat publikos numylėtiniai buvo kiti. Ką gi, praėjo dešimtmetis, ir matome, kad abejota be reikalo. Y. Avdeeva nesustojo, tapo intelektualia ypatingą įtaigą spinduliuojančia menininke. Ji koncertuoja visame pasaulyje su žymiausiais dirigentais ir orkestrais. Puiku, kad Vilniaus festivalis ir „Kremerata Baltica“ suteikė progą susipažinti su ja ne per „YouTube“, bet gyvai.

Piazzollą, atliekamą G. Kremerio, pirmą kartą Vilniuje išgirdau 1996 m. rudenį, kai tuometinėje Lietuvos muzikos akademijoje vyko atranka į būsimą Baltijos šalių jaunimo orkestrą. Kad jis vadinsis „Kremerata Baltica“, dar niekas nežinojo. G. Kremeris mąstė apie artėjantį pirmąjį jubiliejų. Ir štai, pasisiūlęs iš pradžių šiek tiek pagroti, jis paėmė instrumentą ir atliko tris Piazzollos etiudus, originaliai skirtus fleitai. Apie autorių tąsyk pasakė tiek, kad jau keleri metai juo domisi ir grodamas jaučia vis didesnį malonumą. Kitą dieną filharmonijoje su „bandomuoju“ jaunimo orkestru, kuriam dirigavo S. Sondeckis, G. Kremeris pagrojo tikrą aistringą ir ilgesingą tango.

Prabėgo daug metų, parengta ir atlikta daugybė Piazzollos programų, įrašyta kompaktinių plokštelių, kuriose įamžinti buvusieji orkestro nariai, tačiau tango nuolat atsinaujinančiame orkestre tebegyvena. Gal šį kartą buvo kiek mažiau anksčiau žibėjusios ugnelės ir aistros. Tačiau anų laikų nepamenanti Vilniaus festivalio publika su didžiausiu malonumu išklausė pluoštą tango, kurių meistriškas aranžuotes yra atlikęs orkestro perkusininkas Andrejus Pushkarevas, šiame koncerte kartu su G. Kremerio smuiku solavęs vibrafonu. Atlikti trys tango iš orkestro aukso fondo – „Tres minutos con la realidad“, „Celos“ (šis tango, lietuviškai – „Pavydas“, nebuvo įrašytas į programą) ir „Fuga y misterio“. Publika Piazzollos būtų klausiusi mažiausiai dar valandą, tačiau koncertas turi savo apimtį, tad jis užbaigtas vienu bisu – Piazzollos 100-mečiui skirta aranžuote „Michelangelo 70“.

Belieka „Kremeratą“ ir jos vadovą prašyti į Vilnių sugrįžti kur kas dažniau.